SIELA IR GAMTOS ELEMENTAI(4)Pražuva

G. Beresnevičius*/ Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys:

PRAŽUVA

Kalbant apie sielos sąsajas su gamtos elementais, gali kilti klausimas, kiek šios sąsajos yra glaudžios, ir ar jos negali iš esmės paveikti sielos pomirtinio likimo - pavyzdžiui, ar siela, būdama tiesiogiai susieta su vienu iš elementų, po žmogaus mirties negali visiškai į jį įsilieti, t.y. išnykti?

nuotrauka iš filmo The Fog (2005)

Tokio klausimo realumą patvirtintų tai, kad dar J. I. Kraševskis teigė esą lietuviai žinoję visiško žmogaus pražuvimo galimybę - pražuvą[42]. Tokio manymo pagrindu būtų šitokie lietuvių prakeikimai ir palinkėjimai: "kad tu pražūtum!", "Dieve, duok mirt, o ne pražūt!" ir pan. J. I. Kraševskio nuomonę perteikęs ir atkartojęs J. Basanavičius teigė, kad lietuvių tikėjimuose buvęs  supratimas apie visišką ir amžiną dvasios išnykimą, pražuvą[43].

Šiai versijai patvirtinti pasitelkiamas ir XV a. pradžios prancūzų keliautojo Žilbero de Lanua minimas kuršių tikėjimas: jei laidotuvių laužo dūmai krypsta į dangų, reiškia siela išgelbėta, jei dūmai krypsta į šoną - siela pražuvusi. Plg.: "etcroyent, se la fumiere va droit ou ciel, que l'ame est sauvee mais s'elle va soufflant de coste, que l'ame est perie"* (LPG 175). Čia neužmirština galbūt ir krikščioniškosios terminologijos įtaka (...sauvee,...perie)**, tačiau, turint omenyje tyrinėtojų nuomonę apie visiško sielos išnykimo galimybę bei lietuviškąjį "pražuvos" terminą, Žilbero de Lanua liudijime esantis žodis perie gal reiškė tą pačią, tik "kuršišką" pražuvą.

Kiek pagrįsta nuomonė apie galutinio sielos pražuvimo galimybę? Sprendžiant šį klausimą, atrodo būtina panagrinėti lietuvių pasaką LPK*445, kurioje pasakojama apie įpykusios motinos karštomis prakeikia sūnų: prakeiktasis iš tiesų pradingsta. Prakeikiama maždaug tokiais posakiais, kuriais remiantis ir įrodinėjama visiško pražuvimo galimybė lietuvių tikėjimuose. Ją nuskaudusiam vaikui įpykusi motina taria:" kad tu jaunose dienose pražūtum" (LTR 422/141), "kad tu prapultum, sūneli, jaunose dienose!" (LTR 68/335/, 270/524,(368/335/, plg.260/89/), "kad tu vidury jaunų dienų prapultum!" (LMD  I 979/2/), "kad tu prapultum savo dienoje" (LMD I 979/3). Kartais toks palinkėjimas kiek varijuoja: "O kad tave iš jaunų dienų žemė prarytų" (LTR 368/312/), "Kad tu prasmegtai žemėn juodon" (LTR 211/1/) "Eik tu  kiaurai žemėn ir nesirodyk niekam" (LMD I 618/11/). Dar kitur motina prakeikia sūnų:" kad jis dideliausius skausmus  kęstų ir negalėtų dieną naktį miegoti" (LMD I 618/12/).

Tokie prakeikimai išsipildo. "Kitą kartą sako: gimdytojai galėdavę prakeikti savo vaikus, da tėvai ne taip, bet kai motinos, tai tankiausei" (LMD I 979/2/, plg. I 979/3/). Prakeiktasis vaikas užauga, tačiau prakeikimas jo tyko, ir prakeiktasis sūnus dingsta vestuvių metu (eidamas prie kunigo su sužadėtine, staiga išnyksta, vestuvių vaišių metu dingsta iš už stalo, prapuola, važiuojant  iš bažnyčios, ir pan.). Toks dingimas ar pražuvimas atrodo tapatus minėtų lietuvių prakeikimų linkimai baigčiai: žmogus iš tiesų dingsta be mažiausio pėdsako, ir dingusiojo niekas negali surasti.

Vis dėl to, kaip paaiškėja vėliau, prakeiktasis dingsta ne galutinai - jis tiesiog išnyksta iš gyvųjų pasaulio ar bent iš gyvųjų akiračio. Po kurio laiko vakare tarp 11 ir 12 val. jį pastebi namiškiai ar namuose apsinakvojęs pakeleivis. Įsidėmėtinas paros laikas - tai mirusiųjų ir apskritai vaidenimosi valanda. Prakeiktasis sėdi prie stalo, šviečiant žvakei, skaito knygą arba meldžiasi. Kartais sūnus kalba: "Prapuoliau, prapuoliau, tėvo paliepimu, močios prakeikimu" (LTR 68/335/), taigi ši jo būklė  ir yra pražuvimas ar prapultis. Tėvas su motina bando sūnų išgelbėti, bet tai jiems nepavyksta. Tik sužadėtinė ar žmona, vykdydama prakeiktojo nurodymus, jį išvaduoja. Prakeiktasis aptinkamas dažniausiai miške (LTR 68/335), "už kalnų vakarų pusėje", kur yra didelė giria - ten jį pastebi raitą ant balto žirgo (LTR 422/141/), jo ieškoti einama "per miškus ir kalnus" (LTR 368/335/). Atrodo, ten prakeiktojo, pražuvusiojo buvimo vieta. Taip paaiškėja, kad prakeiktas, pražuvęs ar prapuolęs žmogus neišnyksta be pėdsako, o tik dingsta iš savo gyvenamosios aplinkos, čia tepasirodo tarp 11 ir 12 valandos, kada ateina dvasių pasirodymo laikas. Iki tol jis gyvena tam tuikroje erdvėje, kažkokiame pasaulyje, turinčiame savo topografiją ir esančiame vakarų pusėje. Pas jį einama "per ugnį". Aptiktas vakaruose prakeiktasis jį išvaduoti norinčiai žmonai liepia eiti rytų pusėn. Ten, perėjusi marias, ji išvysianti "ugnį, liepsnojančią link dangaus" (LTR 422/141?). Kitoje pasakoje atrastasis sūnus vaduotojams liepia eiti "suvisu į itą pusę,...kitu keliu, ten ir ten, par tokius ir tokius miškus, pas kalną". Beje, tai ugninis kalnas, o sūnų prakeikusi motina tame kalne ir prasmenga (LMD I 979/3/). Atrodo, kad pražuvęs sūnus turi būti išvedamas į rytų pusę: ten jis su savo vaduotojais turi pereiti "ugnį liepsnojančią link dangaus" ar ugninį kalną.

Kartais ugnies kliūtis sutinkama einant paskui prakeiktąjį sūnų į jo prakeikimo vietą. Keliaujantis paskui sūnų tėvas prieina didelę ugnį. Sūnus eina ir pereina per ugnį. Mėgina ir tėvas, bet žengęs kelis žingsnius, šoka atgal. Nepavyksta ir motinai. Pereina tik žmona ar sesuo, keliaudama per tris ugnis (LTR 368/335/, plg. 260/89/, 270/524/). taigiugnis sutinkama ir keliaujant pas prakeiktąjį, ir išvedant jį iš prakeikimo vietos. Pastaroji yra vakaruose, gelbstimasi keliaujant į rytus.

Šis motybvas primena tėvo ir sūnaus kelionę į pragarą Sovijaus mite, kuris siejamas su mirusiųjų deginimo papročio įvedimu - tad pasaka LPK*445 galbūt artima šiam mitui. Tačiau tai specialaus tyrimo reikalaujanti tema.

Nagrinėjamoje pasakoje įdomus ir kelio į rytus aprašymas: bekeliaujant sutinkamas kalnas, per kurį reikia perkopti, kad patektum į gyvųjų pasaulį. Kalną galima sieti su Šventaragio legendoje minimu kalnu, į kurį turi kopti mirusieji. Tokį kalną lietuvių sakmės lokalizuoja būtent rytuose (BLV 21 - 22 N. 5,6).

Taigi, einant į vakarus, patenkama erdvėn, kuri pasakoje įvardijamakaip pražuvimo, prakeikimo vieta. Į ją patenkama per ugnį, iš jos gelbstimasi keliaujant į rytus - kopiant į kalną ir po to nusileidžiant juo į gyvųjų pasaulį. Atrodo, tai tas pats kalnas, į kurį lietuvių tradicijoje kopia mirusieji, tačiau mūsų pasakos herojus kopia juo iš kitos pusės, t.ty. iš mirusiųjų pasaulio. Beje, taip jis atlieka "kelionę aplink pasaulį" - žmonių pasaulį apleidęs vakaruose, į jį sugrįžta iš rytų. Ir pirmyn, ir atgal keliaujama per ugnį. Neatrodo, kad tai būtų krikščioniškojo pragaro ugnis: ji liepsnoja ne pačioje prakeikimo erdvėje, o aplink ją. Atrodo, kad ugnies riba nagrinėjamoje pasakoje turėtų būti aiškinama kaip mirusiųjų deginimo ritualo išraiška[44].

taigi pasakos LPK*445 analizė rodo, kad "pražuva" greičiau reikštų ne sielos išnykimą be pėdsakų, o tiesiog ypatingą jos būklę, iš kurios - tiesa, su dideliu vargu - įmanoma grįžti į gyvųjų pasaulį. Tokia ypatinga būklė greičiausiai yra prakeikto, dar nemirusio žmogaus patekimasį pomirtinį pasaulį, kuriame jis, suprantama, jaučiasi nejaukiai.

Todėl teigimas esą lietuviai žinoję visiško ir galutinio sielos pražuvimo galimybę nėra pakankamai pagrįstas.

-------------------------------------------------------------

* "ir tiki, jei dūmas kyla tiesiai į dangų, kad siela yra išgelbėta, bet jei jis nupučiamas į šalį, kad siela yra pražuvusi".

** ...išgelbėta,...pražuvusi (Išvertė D. Giedraitytė)

LITERATŪRA

42. Kraszewski I. J. litwa. - W., 1847. - S. 138-140.
43. Basanavičius J. Prakalba// Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių. - Chicago, 1903. - P. I- LXXXIII; P. LIV-LV.
44. Plg. prietarą: "Nešvariu vandeniu ugnis negalima užlieti, nes po mirties reiks per tą nešvarią dvokiančią ugnį sielai pereiti - atgailauti" (BLMM 41 N. 227).

SUTRUMPINIMAI:

BDŽ - Balys J. Dvasios ir žmonės. Liaudies sakmės//Lietuvių tautosakos lobynas. I. -Bloomington, Ind., 1951.
BLMM - Balys J. Liaudies magija ir medicina//Lietuvių tautosakos lobynas II.- Bloomington, Ind., 1951.
BLV - Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių.- Chicago, 1903.
BMIL - Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos. - Silver Spring, 1981.
KLPK -kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimų katalogas. -V.,1973.
LKŽ XIV - Lietuvių kalbos žodynas. - V., 1986. - T.XIV.
LMD - Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai, esantys lietuvos MA Lietuvių literatūros institute.
LPG - Mannhardt W.Letto - preussische Gőtterlehre. - Riga, 1936.
LPK - Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas//Tautosakos darbai. - K., 1936 - T.2.
LTR - Lietuvos MA Lietuvių literatūros instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.
SŠLS - Slančiauskas M. Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. V.,1975.
PSRL XVII - Polnoe sobranije ruskich letopiscei. - C.-P., 1907. - T.XVII. - Rusų k.

Paruošta pagal "Liaudies kultūra" 1993 m.

SIELA IR GAMTOS ELEMENTAI(3)Oras ir Žemė

G. Beresnevičius. Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys:

SIELA IR ORAS

Sielos sąsajos su oro stichija menkiau žymios, nors kartais mirusiųjų pavidalai nusakomi kaip “ Vėjo dvelksmas“[32], rūkas, garas, jie permatomi „lyg voratinklis“[33]. Sielos ar dvasios orinė prigimtis žinoma ne tik pagoniškąjai, bet ir krikščioniškąjai tradicijai: Viduramžiais manyta, kad dvasios galinčios susikurti kūną, sutirštindamos orą ir pasirodyti kaip šunys, katės ir kiti gyvūnai[34]. Vis dėlto įvairios dvasios ir kai kurie mirusieji tiesiog pasirodo ore, arba jų pavidalai nusakomi oro ar jam artimomis analogijomis. Galimas sielos ir oro siejimas per kvėpavimą, tačiau čia būtų kalbama ne tiek apie orą, kiek apie gyvybines organizmo ir pačios sielos galias, besireiškiančias kvėpavimu[35].

Baltiškoje nekrokulto tradicijoje esama laidojimo ore, t.y. iškeliant mirusįjį į viršų, pavyzdžiui, įdedant „į medį“ Sovijaus mite[36]. Greta kitų tokio laidojimo aiškinimų neatmestina ir prielaida, kad taip laidojant, siela ar tam tikra jos dalis priartinama prie oro, plg. Irano arijų supratimą apie „gyvenimo galią“, kuri po žmogaus mirties įsilieja į vėją[37]. N. Vėliaus studijoje atskleidžiamas velnio ryšys su vėju[38] ir konstatuojama, kad „skraidymas su vėju, viesulu ar vėtra yra tipiškas toms mitinėms būtybėms, kurios vienaip ar kitaip santykiauja su mirusiaisiais“[39]. Tačiau tolimesnis mirusiųjų vėlių siejimas su velniu viesulo pavidalu reikalautų velnio ir vėlės sąvokų genezės aiškinimosi.
Vis dėlto ir vėl galima pastebėti, kad siela oro stichijoje yra artima velniui.

SIELA IR ŽEMĖ

Nors kūnas dažniausiai laidojamas žemėje, siela su žeme bemaž nesiejama. Kartais anga žemėje ar šulinys pasakų bei sakmių herojų atveda į pomirtinį pasaulį, esantį po žeme; į tokį ar panašų pasaulį patenkama, nusileidus ar įėjus į piliakalnio vidų. Tačiau yra pasauliai, esantys „po žeme“, o ne „žemėje“. Panašus įsivaizdavimas lydi ir paprotį mirusiesiems skiriamas aukas mesti ar nulieti ant žemės (po stalu, ant aslos ar pan.). M. Pretorijus pasakoja, kad Prūsijos lietuviai taip aukodavę Žemynėlei, tikėdami, kad mirusiojo vėlei nuo to palengvėja. Aukotojai ant žemės mesdavę po tris kąsnelius duonos ir mėsos, nupildavę po tiek pat šaukštų, linkėdami, kad Žemynėlė aname pasaulyje (kiti sakydave danguje) globotų ir aprūpintų mirusiojo vėlę (LPG 603-604). Tam tikras šio liudijimo paradoksas – Žemynos prašoma, kad šioji globotų mirusįjį danguje – atsirado galbūt degraduojant seniesiems tikėjimams. Tačiau tikėtina, kad tam tikru laikmečiu baltai įsivaizdavo pomirtinį pasaulį esant po žeme. Tokiu atveju Žemyna  ar Žemynėlė kaip Deivės motinos hipostazė pomirtiniame pasaulyje turėjo reikšmę.

Galbūt perspektyvesniu pasirodytų sielos siejimas su akmeniu, ypač prisimenant baltų ir kaimyniniuose kraštuose gają „pėduotų akmenų“ tradiciją (KLPK 46), dažnai tikint, kad tokiuose akmenyse įspaustos velnio pėdos[40]. Nežinau, ar tokių „velniopėdų“ nebūtų galima sieti su keltų papročiu, kuriame pėda ant akmens turėjo svarbią reikšmę genties didvyrio reinkarnacijos procese. naujio karaliaus intronizacija keltuose vykdavo ant mirusio karaliaus kapo. Sosto įpėdinis turėjo pastatyti koją ant akmenyje iškalto mirusio karaliaus pėdos pėdsako, kad taip galėtų būti pripažintas karališkosios dinastijos įpėdiniu – mat, uždėjus koją ant pėdsako akmenyje, iš akmens į naująjį karalių pereidavo mirusiojo valdovo siela[41]. Čia prisimintinas retas lietuvių tikėjimas, kad mirusiojo siela išeina pro kojos kulnį (BMIL 40 N. 338).

LITERATŪRA

32. Straubergs K. Min. veik., S. 220, plg. S. 214.
33. Beresnevičius G. Op. cit. P. 90.
34. Straubergs K. Min. veik., S. 220.
35. Beresnevičius G. Op. cit. P. 89-89.
36. Plg. Vėlius N. Kaip baltai laidojo mirusiuosius…P.59.
37. Lommel H. Die Religion Zarathustras nach dem Awesta dargestellt. – Tübingen, 1930. – S. 169.
38. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis… P. 69-72;
39. Ten pat, P. 72.
40. Ten pat, P. 67.
41. Cit. iš Szafrański W. Zwyczaje, obrzędy i simbole religijne w davnej Europie//Zwyczaje, obrzędy i simbole religijne. – W., 1978. – S. 351 – 401; S. 369.

SUTRUMPINIMAI:

BDŽ – Balys J. Dvasios ir žmonės. Liaudies sakmės//Lietuvių tautosakos lobynas. I. -Bloomington, Ind., 1951.
BLMM - Balys J. Liaudies magija ir medicina//Lietuvių tautosakos lobynas II.- Bloomington, Ind., 1951.
BLV – Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių.- Chicago, 1903.
BMIL – Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos. – Silver Spring, 1981.
KLPK -kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimų katalogas. -V.,1973.
LKŽ XIV – Lietuvių kalbos žodynas. – V., 1986. – T.XIV.
LMD – Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai, esantys lietuvos MA Lietuvių literatūros institute.
LPG - Mannhardt W.Letto – preussische Gőtterlehre. – Riga, 1936.
LPK – Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas//Tautosakos darbai. – K., 1936 – T.2.
LTR – Lietuvos MA Lietuvių literatūros instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.
SŠLS – Slančiauskas M. Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. V.,1975.
PSRL XVII – Polnoe sobranije ruskich letopiscei. – C.-P., 1907. – T.XVII. – Rusų k.

Paruošta pagal „Liaudies kultūra“ 1993m.

Laukite tęsinio apie sielos PRAŽUVĄ.

SIELA IR GAMTOS ELEMENTAI(2)Ugnis

Beresnevičius G. Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys:

SIELA IR UGNIS

Minėtoje N. Vėliaus studijoje konstatuojama, kad velnias lietuvių tautosakoje taip pat siejamas su ugnimi, tiesa, rečiau nei su vandeniu[20]. Siela ar vėlė taip pat pasirodo greta ugnies ar ugnyje, tad lietuviai tikėjo, kad „ugnin negalima spjauti ir nešvariu vandeniu užlieti, nes ugnyje dūšelės kenčia“ (BLMM 40N.222plg. N. 223 – 224,226).

Aukojimas Ugniai

Dažnai sakoma, kad mirusiųjų vėlės atgailauja krosnyje (BMIL 104 – 106). Tikėjimai, mirusiuosius siejantys su krosnimi, pakankamai seni. Iš archeologijos žinomaspaprotys mirusiųjų galvas (kaukoles) laidoti atskirai, kartais pakasant jas po židiniu, primintų lietuvių sakmėse minimas riedančias galvas (kaukoles): jos kartais pačios keliauja arčiau ugnies (BDŽ 81 N.105); kartais tapatinamos su pačiu mirusiuoju (BDŽ 48 N. 58).

Tam pačiam kontekstui priklausytų ir tikėjimas, kad mirusio žmogaus vėlė sėdi ant kamino, o rytojaus dieną, pakūrus krosnį, su dūmais lekia į dangų (BMIL 42 N. 364). Pastarasis tikėjimas primena Žilbero de Lenua paminėtą kuršių būrimą, kai pagal laidotuvių laužo dūmų kryptį sprendžiama, kur iškeliauja siela[21], bet lietuvių įsitikinimą, kad prie mirštančio žmogaus degančios žvakės dūmų kryptis rodo ir žmogaus vėlės kelionės kryptį[22]. Čia tikriausiai susiduriamasu sena indoeuropietiškatradicija – taip indai tikėję, jog Agni kaip sielos vedlys ugnyje mirusįjį palydi į kitą pasaulį[23]. Toks ugnies hierofanijoje apsireiškiančio „sielos vedlio“fenomenas netgi terminologiškai atsikartoja mirusiųjų deginimo paprotį grindžiančiame Sovijaus mite – čia baltų bei ugrofinų genčių mirusiuosius į pomirtinį pasaulį vedantis asmuo taipogi vadinamas „sielų vedliu“[24].

Mirusiojo sudeginimas matomas jau rekonstruojamame indoeuropietiškame laidojimo rituale[25], o mirusiųjų deginimo deginimo paprotį baltų kraštuose šaltiniai mini jau nuo IX a. Vulfstanas teigia, jog aisčių gentyse įprasta deginti mirusiuosius[26], Henrikas Latvis mini žuvusių kuršių deginimo apeigas 1210 m. (LPG 33), Baltramiejus Anglas apie tai kalba 1240 m. [27], mirusiųjų deginimas minimas 1249 m. Vokiečių ordino taikos sutartyje su prūsais (LPG 41), eiliuotoje Livonijos kronikoje 1252 – 1254 m. (LPG 73 – 75). Petro Dusburgiečio kronikoje (LPG 88), NikolajausJeršino eiliuotoje prūsijos kronikoje (LPG 108 -110), Pilypo de Mezjero kronikoje 1364 m. [28], Hermano Vartbergės bei Vygando kronikose , mininčiose ir prie Veliuonos kritusio kunigaikščio sudeginimą 1352 m., Algirdo – 1377 m. ir Kęstučio – 1382 m. (LPG 122 124), o taip pat Jono Dlugošo (LPG 141 – 41 – 142), Laurencijaus Blumenau (LPG 174) kronikose ir kituose vėlesniuose šaltiniuose bei kompiliacijose.

Mirusiųjų deginimo papročio pagrindimo versiją, be jau minėto Sovijaus mito, pateikia Lietuvos metraščių legendinė dalis, kurioje pasakojama apie  Lietuvos didžiojo kunigaiščio Šventaragio sudeginimą Neries ir Vilnios santakoje (ПСРЛ XVII 235, 251, 305, 366 – 367, 493 – 494), bei ją pratęsianti M. Strijkovskio kronika[29], taip pat  – A. Vijūkas  – Kojelavičius[30].

Ugnies funkcija laidotuvių rituale gali būti aiškinama kiek kitaip. Tyrinėtojai pabrėžia apvalomąją ugnies reikšmę[31] – šią interpretaciją atitiktų lietuvių tikėjimas, kad ugnis yra labai švari, su ugnimi ir dūšias čysčiuj valo“ (BLMM 40 N. 225, plg. 41 N. 227). Antra vertus, kaip jau pastebėta aukščiau, ugnis galėjo būti įsivaizduojama mirusiojo palydovu pomirtinėje kelionėje arba tą kelionę apskritai įgalinančiu dalyku. Be to, ugnis sunaikinanti kūną laidotuvių lauže, tuo pačiu išlaisvina sielą, ir ši, nesaistoma kūno, gali lengvai iškeliauti į pomirtinį pasaulį. Greičiausiai nė viena iš šių svarbių funkcijų laidotuvių ritualuose bei su jais susijusiuose tikėjimuose nebuvo ignoruojama.

Kol kas galima pastebėti, kad lietuvių pasaulėžiūroje įžvelgiami du pomirtinį sielos likimą nusakančių vaizdinių sluoksniai: viename tariama, kad siela po mirties turinti pereiti vandenį, kitame – ugnį. Reikia manyti, kad šiedu sluoksniai atitinka du – „vandeninį“ bei „ugninį“ laidojimo ritualus ir tuo pačiu liudija kažkokį archainėje religinėje tradicijoje įvykusį lūžį, kurio metu nuo „vandeninio“ ritualo pereita prie laidojimo ugnyje. Ši chronologinė seka jokiu būdu nepanaikina biritualizmo galimybės, atitinkamai susiklosčius sąlygoms, o pats „chronologiškumo“ įspūdis, galbūt, aiškintinas ir kaip dviejų religinių – kultūrinių tradicijų susidūrimo rezultatas.

Įtikėtina, kad tose baltų gentyse  ar jų grupėse, kur vyraudavo chtoninė religija, įsigalėdavo „vandeninis “ laidojimas, o ten, kur vyraudavo dangiškoji religija, laidota ugnyje. Religijų istorijoje, suprantama, abi šios intencijos galėjo liestis; be to, neužmirština, kas su chtoniškąja religija sietinas „vandeninis“ laidojimas galėjo priklausyti labiau su chtoniškąja erdve susijusių valstiečių laidojimo tradicijai ir pan.

LITERATŪRA

20. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis… P. 63-66;
21. Apie šį liudijimą smulkiau žr. žemiau poskyryje „Pražuva“.
22. Smulkiau žr.: Beresnevičiaus G. Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys: sielos struktūra//Lituanistika. – 1990. – Nr.2.-P.87 -96; P. 87-88.
23. Lanczkowski G. Die heilige reise. – Freiburg, Basel, Wien, 1982.-S.18.
24. Žr. B.Savukyno ir J. Tumelio vertimą, cit. iš: Vėlius N. Kaip baltai laidojo mirusiuosius//Kultūros barai. – 1988. – Nr.1. – P.56-59;58;T.1. – S.127-129 bei LPG S. 57-59.
25. Ivanov V.V. Rekonstrukcija struktury simvoliki i semantiki indoevropeiskogo pogrebalnogo obriada//Isledovanija v ob. P.5-11. – Rusų k.
26. Cit. iš Toporov V. N. Konyja sostezanija na pochoronach// Isliedovanija v oblasti…P.12-47;P.15.-Rusų k.
27. Cit. iš: Vėliaus N. Kaip baltai laidojo mirusiuosius…P. 57.
28. Cit. iš : Nikžentaitis S. Gediminas. – V.,1989. -P.101 – 103
29. Kronika Polska. Litewska, Žmódska i wszystkej Rusi M. Strijkowskiego. – W.,1846. T. 1. – S. 308-311.
30. Vijūkas Kojelavičius A. Lietuvos istorija. – K., 1989. – P. 129-130.
31. Gierlach B. Sanktuaria slowianskie. – W., 1980. – S. 27.

SUTRUMPINIMAI:

BDŽ – Balys J. Dvasios ir žmonės. Liaudies sakmės//Lietuvių tautosakos lobynas. I. -Bloomington, Ind., 1951.
BLMM - Balys J. Liaudies magija ir medicina//Lietuvių tautosakos lobynas II.- Bloomington, Ind., 1951.
BLV – Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių.- Chicago, 1903.
BMIL – Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos. – Silver Spring, 1981.
KLPK -kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimų katalogas. -V.,1973.
LKŽ XIV – Lietuvių kalbos žodynas. – V., 1986. – T.XIV.
LMD – Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai, esantys lietuvos MA Lietuvių literatūros institute.
LPG - Mannhardt W.Letto – preussische Gőtterlehre. – Riga, 1936.
LPK – Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas//Tautosakos darbai. – K., 1936 – T.2.
LTR – Lietuvos MA Lietuvių literatūros instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.
SŠLS – Slančiauskas M. Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. V.,1975.
PSRL XVII – Polnoe sobranije ruskich letopiscei. – C.-P., 1907. – T.XVII. – Rusų k.

Paruošta pagal „Liaudies kultūra“ 1993m.

Tęsinys apie sielos santykį su oru, žeme.

SIELA IR GAMTOS ELEMENTAI (1)VANDUO

„Po Norberto Veliaus netekties 1996 metais Gintaras Beresnevičius raše, kad dar kelios etnologu kartos busiančios jo. Skaudu, bet po dešimtmečio ši fraze iškyla jau mąstant apie paties Gintaro palikimą – į knygas sudėtus ir įvairiuose leidiniuose pasklidusius tekstus, atradimus ir įžvalgas, pagaliau dosniai pažertas įdejas, laukiančias pratęsimo ar polemikos, jo pamokas esamiems ir būsimiems mokiniams.

Foto Tautosakos darbai XXXII 2006

Apie lietuvių religiją ir mitologiją Gintaras intensyviai raše beveik du dešimtmečius, interpretavo, rekonstravo, o kartais tiesiog modeliavo senąją lietuviu (ar kitu genčių) dvasinę tradiciją, grąžindamas jai gyvybę ir logiką, pasikliaudamas jos pajegumu atsakyti i esminius žmogaus buties klausimus. Tuos klausimus jis nuolat užduodavo ir tiriamam objektui, ir sau, atsakymus taip pat tikrino visu pirma savąja – intelektine ir dvasine – patirtimi. Autoriaus vardas visada žadejo intrigą, intelektualini nuotykį, skaitymo malonumą ir tuo pat metu suinteresu

otą, nuoširdų santykį tiek su tyrimo objektu, tiek su adresatu, atradimu paradoksalumą ir subtilią autoironiją.

Gintaras Beresnevičius senosios lietuvių religijos ir mitologijos studijas pavertė amžių sandūros aktualija. Bendraujant su studentais matyti, kad ne tiek daug yra humanitarinių mokslų tyrinėjimų, į kuriuos devyniolikmetis nertu stačia galva, o išnėręs susivoktu, jog šis tyrimu laukas nors ir sunkiai aprėpiamas, bet nepaprastai viliojantis ir kupinas atradimų džiaugsmo.“ (ISSN 1392–2831 Tautosakos darbai XXXII 2006, Saulė Matulevičienė)

Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys: SIELA IR GAMTOS ELEMENTAI

Senųjų tautų religijose siela, nors ir pripažįstant jos kitoniškumą, transendentiškumą, vis dėl to buvo laikoma to paties fizinio pasaulio dalimi. Įdaiktinantis senojo žmogaus mąstymassielą suvokė kaip tam tikrą medžiagą, tiesa, subtilesnę nei kitų gamtos kūnų: ji nusakoma kaip skysta ar taki, oro prigimties arba ugnies substancija[1]. Kita vertus, įterpta į pasaulį, siela tam tikru aspektu ima priklausyti nuo medžiaginių veiksnių. Todėl, nagrinėjant senovės lietuvių sielos sampratą , neišvengiamai tenka pažvelgti į sielos ir pagrindinių gamtos elementų santykį. Toks požiūris padėtų nustatyti sielai artimiausius elementus, o tai gal priartintų ir ateityje įmanomo sielos įvaizdžio genezės bei prigimties nagrinėjimo.

Fotodarbas L. Balsys

SIELA IR VANDUO

Visų pirma pažymėtina, kad šis straipsnis įsiterpia į N. Vėliaus pradėtą lietuvių religijos personažų santykio su pirminiais  gamtos elementais nagrinėjimą. Knygoje „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“ N. Vėlius aptaria chtoniškojo velnio santykį su vandeniu, ugnimi, oru, akmenimis[2]. Dėl neabejotino sielos (vėlės) ir velnio įvaizdžių artumo[3] mums svarbi N. Vėliaus išvada, kad velnias lietuvių tautosakoje ypač dažnai siejamas su velniu: jis „pasirodo prie vandens, gyvena vandeny, po vandeniu; stebuklinėse pasakose jo karalystė vaizduojama už vandens, net pusiau krikščioniškasis pragaras, kuriame gyvena velniai ir jiems tekę mirusieji, irgi neretai įkurdinamas ežere arba balose“[4].

lygiai taip pat dažnai su vandeniu siejama siela. Galimas dalykas, velnio ir vandens bei sielos ir vandens sąsajas reiktų suprasti kaip vieno ir to paties reiškinio atvejus. Taip lietuviai tikėję, jog kadaise, žmogui mirus, ant stalo būdavo statomas švęsto vandens puodelis, įdant iš kūno išėjusi vėlė „išsimaudytų ir eitų čysta dangun“ (BMIL17 – 18N. 15). Arba tariama: „kai žmogus jaučiasi, kad tuojau mirs, tai stato kas nors bliūdą vandens pakūčioj, kad numirusio žmogaus dūšia, išėjus iš kūno, nusipraustų čystam vandeny ir visus purvus palikus eitų pas Dievulį“ (BMIL 47 N.413); su tokiais tikėjimais gretintinas ir paprotys po mirties velionio lovos gale kabinti rankšluosčius (BMIL 47 N. 414). Tokie tikėjimai užrašyti ir Polesėje palei Pinską XIX a. 7-ame dešimtmetyje – čia manyta, kad žmogaus vėlė po mirties pasineria arba prausiasi vandenyje, kurį randa namuose, o tokio vandens atsigėręs žmogus greitai miršta[5].

Pomirtinis vėlės „pasinėrimas“ į vandenį gali būti aiškinamas platesniame religijų vaizdinių horizonte:mirusysis, prieš patekdamas į mirusiųjų pasaulį, turi persikelti per vandens ribą (upę, ežerą, marias)[6]. Verta prisiminti ir N. Vėliaus teiginį, jog lietuvių tautosakoje „įvairiose situacijose vaizduojamas vanduo yra tas pats mirusiųjų gėrimas, be kurio vėlė negali būti priimta į mirusiųjų tarpą“[7], palyginimui klasikinį atsigėrimo iš Letos motyvą – tik mirusiųjų upės vandens atsigėręs žmogus tampa tikru mirusiuoju.

Taip lietuvių sakmėse minimi atvejai, kai žmogui atsigėrus vandens, jo siela atsiskiria nuo kūno (LTR 783/447/; LMD III 146/122/, plg. SŠLS 210N. 361=BDŽ 19-20 N. 19; BLV 62 N. 9).
Galbūt vandens kaip mirties slenksčio ar ypatingais atvejais – net priemonės motyvas nulėmė paprotį mazgoti ir plauti patalpą, jei ligonis sunkiai miršta, tikint, kad tai padės jam greičiau numirti (BMIL 45 N. 389-391).

taigi mirties metu sielai reikia vandens ar ji bent prie jo priartėja. Toks poreikis aiškinamas prausimosi, apsivalymo prasme, kurią galima pratęsti į lavono mazgojimo paprotį, minimą jau M. Pretorijaus apie 1670 m. (LPG 602, plg. BMIL 55 N. 512-515). Pačiai sielai apsiplauti reikalingas vanduo statomas greta mirštančio žmogaus. Antra vertus, vanduo vartojamas ir kaip sielos atsiskyrimo nuo kūno priemonė.

Sielos ir vandens ryšys gali būti pratęsiamas ir toliau. Tarp lietuvių posakių, tapatinančių sielą ir širdį (LKŽ XIV 851; 853;859) bei turinčių paralelių izoliuotai gyvenančių tautų tikėjimuose[8], yra ir toks: „Bagoto širdis baloj mirkyta, pekloj džiovyta“ (LKŽ XIV 853). taigi vanduo, ypač nešvarus, gali būti suprantamas ir neigiamai. Ne veltui lietuvių pasakų velniai su jiems atitekusių žmonių vėlėmis dingsta pragarui artimuose ar su juo tapatinamuose ežere ar baloje[9]. Prausiantis ar mirties akimirką vanduo naudojamas kaip apsivalymo priemonė arba padedanti sielai greičiau atsiskirti nuo kūno.  tačiau pragaro , t.y. neigiamos erdvės tapatinimas su žemomis, drėgnomis vietomis nėra atsitiktinis.
Kadaise lietuvių pomirtinis pasaulis galėjo būti talpinamas „už vandens“: tačiau tokią lokalizaciją dar senojoje lietuvių religijoje pakeitė ar keitė kita, galimas dalykas, dangiškoji pomirtinio gyvenimo versija. Tokiu atveju ankstyvesnė „vandeninio“ ar „užvandeninio“ pomirtinio pasaulio erdvė tapo neigiamų jėgų ir blogų mirusiųjų buvimo vieta, o šviesieji lietuvių religijos personažai bei teisingai gyvenę mirusieji buvo perkelti į dangų.

Esama požymių, liudijančių , kad bene ankstyviausiai išryškėjusi sielos sąsaja su gamtos elementais buvo jos ryšys su vandeniu.
Indoeuropiečių religijose pati siela dažnai vaizduojama kaip taki substancija. Taip hetitų siela i s t a n z a n a -lašanti, taki, dievai ją gali išlieti „kaip vandenį“[10]. Toks įsivaizdavimas išsilaiko ilgai, iki Viduramžių. Dar XIII a. Bertoldas iš Regensburgo, kalbėdamas apie sielą, kurią angelas suteikia embrionui motinos kūne, šį vyksmą nusako žodžiu „įlieja“: „Als daz kint lebentewirt in sîner muoter lîbe, sô giuzet im der engêl die sêle în“[11].

Lietuvių tautosakoje sielos kartais nusakomos kaip pragaro katiluose verdančios putos (LTR 42/31/, 272/47/, 724/29/…LMD I 300/14/,I 494/15/, I 1000 /675/…); su pastaruoju vaizdiniu galėtų būti siejama žinoma pasaka „Eglė žalčiū karalienė“, kurioje mirusysis pasirodo kraujo puta. Tokios putos ant vandens, ir ypač  – ant marių paviršiaus galėtų priminti antikinėje mitologijoje žinomą Afroditės gimimo iš „jūros putų“ motyvą. Įtikėtina, kad ir pasakoje „Eglė žalčių karalienė“  minimos putos turėtų tam tikrą ryšį su Afroditės – Kronidės gimimo aplinkybėmis, o putos ant marių paviršiaus tiek lietuvių pasakoje, tiek antikiniuose mituose turi ryšį su Krono pjautuvu ir Eglės brolių dalgiais. T.y. „Eglė žalčių karalienė“ kadaise galėjo priklausyti teogoninių mitų korpusui.

Negalima nepastebėti ir sielos bei vandens ar tiesiog drėgmės ryšio kosmogoniniuose motyvuose. Lietuvių sakmėje žmogus atsiranda, Dievui nusispjovus (SŠLS 117N. 18). Tai, kad žmogus atsiranda tokiu originaliu būdu, gali būti aiškinama plačiame religijų istorijos ir etnologijos  kontekste[12], tačiau šiuo atveju svarbu, kad viena lietuvių antropogonijos versija aiškina žmogų atsiradus iš drėgmės. Šį aiškinimą galima būtų susieti su kosmogonijoms bendru vandens kaip pirmapradžio elemento vaizdiniu; baltų kosmogonija taip pat konstatuoja pradžioje buvus vandenį[13]. Tad žmogaus ir pasaulio atsiradimo pagrindas tam tikra prasme galėtų būti gretinamas, juolab, kad įmanoma religinė – psichologinė tokios sąsajos motyvacija[14]. Įndoeuropiečių tradicijoje vaisingumą, gyvybę skatina iš viršaus krentantį drėgmė. Vyresniojoje Edoje teigiama, kad nuo amžinai žaliuojančio Y g g d r a s i l medžio, augančio ties U r d šaltiniu, žemyn, į slėnius, krenta rasos (Viol.19)[15]. Pastarasis vaizdinys artimas lietuvių kosmogonijos „grūšelei“, iš kurios iškrenta kibirkštėlė ar kibirkštėlės, ir atsiranda marios[16]. Pats drėgmės, rasos, kibirkštėlės – savotiškos „marių“ hologramos – kritimas iš viršaus nurodo tą patį kūrimo kontekstą, kaip ir lietuvių Dievo nusispjovimas: kuriama iš viršaus žemyn. Taip chantų ir mansių etiologinė sakmė pasakoja, kad pirmoji moteris Evi atsirado iš lašo, nukritusio iš viršaus, iš „viršuje“gyvenančio senelio buveinės[17].

Atrodo, jog sielos ir vandens (drėgmės) ryšys būtų bene archaiškiausia sielos ir gamtos elementų santykio išraiška, ar bent atspindėtų chronologiškai ankstyviausia „sielos istorijos“ akimirką, kai ji atsiranda iš drėgmės[18].

Šiame kontekste visiškai dėsningas sielos pomirtinis grįžimas į vandenį. N. Vėlius teigia, jog kadaise baltų pomirtinis pasaulis buvo įvardytas „paskanda, paskandomis“ ir, ko gero, įsivaizduotas esantis vandenyje ar už vandens; norint į jį patekti, reikia pereiti vandenį, t.y. nuskęsti[19]. Atrodytų, jog toks „už vandens“ esantis pomirtinis pasaulis laikui bėgant nustojo ankstesnės reikšmės ar bent jau prarado visuotinumo pobūdį, pomirtinį pasaulį perkėlus į dangų ar tiesiog „už pasaulio ribos“. Tačiau ankstesnysis sielos „vandeninis“ likimas paliko neišnykstantį pėdsaką laidojimo papročiuose. Visų pirma tai lavono mazgojimas, vandens reikšmė merdėjimo metu bei tikėjimas, kad siela po mirties prausiasi vandenyje.  Galima spėti, kad, keičiantis pomirtinio pasaulio dislokacijos vietai, ankstesnysis jos likimas buvo „atitrauktas“ iš transcendentinės erdvės ir nusėdo „čia ir dabar“, būtent – laidojimo papročiuose. Tai galėjo būti ir savotiškas kompromisas, „vandens ritualuose“ realizuojantis atchainę religinę sistemą, bet tuo pačiu transcendentinę erdvę išlaisvinantis kitiems, naujiesiems vaizdiniams.

savo ruoštu tokioje archainėje religijoje su vandeniu siejamas velnias galėjo būti vandenyje ar „už vandens“ gyvenančių mirusių valdovas, ir būtent iš to laikotarpio išliko velnio ir sielos (vėlės) artumas, jų sąsaja su vandeniu bei drėgme.

LITERATŪRA

1. Auer J. Die Welt – Gottes Schöpfung//Kleine Katholische Dogmatik. Bd. 3. – Regensburg, 1975. – S.269.
2.Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. – V., 1987. – P. 59-72; apie gamtos elementus pasaulio kūrimo mitikoje kalba N. Laurinkienė, žr..: Laurinkienė N. Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose. – V., 1990.- P. 44-71, P.95-97.
3. Vėlius N. Min. veik.,P. 162-200.
4. Ten pat, P. 59, žr. P. 59-63.
5. Tolstoj N.I. Perevoračivanije predmetov v slavianskom pogrebalnom obriadie//Isliedovanija v oblasti balto-slavianskoj kultury. Pogrebalnyj obriad. – M.,1990. – P.119-128;P.121. – Rusų k.
6. Plg.: „Tiek graikų…, tiek šiaurės germanū…,tiek slavų…mirusiųjųbuveinė įsivaizduojama už upės, ežero ar kitokio vandens telkinio, kurį turi vėlės pereiti“ – cit. iš: Vėlius N. Min. veik.,P.169.
7. Ten pat, P. 169.
8. E. B. Tailoro duomenimis, karaibai tiki, jog siela gyvena širdyje, tonganiečiai maną, jog siela gyvena visame kūne, bet koncentruojasi širdyje, basuto genties žmonės apie mirusįjį sako: „jo širdis išėjo“ ir t.t. Žr.: Tailor E.B. Pervobytnaja kultura.- M., 1989. – P. 21. Rusų k.
9. Vėlius N. min. veik., P. 181.
10. Popko M. Wierzenia ludów staroźytnej Azji Mniejszej.- W.,1989.- S. 130.
11. Cit. iš Straubergs K. Die Epiphanic der Seele// Commentationes balticae. Jahrbuch des baltischen Forschungsinstituts. III. – Bonn, 1957.Bd. 3.- S. 209-229; S. 220.
12. Bagdanavičius V. Žmogaus ir pasaulio pradžia lietuviškoje tautosakoje. I – II.// Laiškai lietuviams.- 1982. Nr. 1. – P.21-25; Nr.2.- P. 46-51.
13. Laurinkienė N. Min. veik., P. 44-54.
14. Kioiper F. B. Trudy po vediskoj mifologii. – M., 1986. – C.112-146. – Rusų k.
15. Cit. iš Die Edda. Nach der Handschrift des Brynjolfur Sveinsson in der Űbertragung von Karl Simrock. – Berlin, 1987. 2Aufl. – S.9.
16. Beresnevičius G. Pasaulio sukūrimas senovės lietuvių religijoje// Naujasis židinys.- 1990. – N. 1. – P.8-17; P.15-16.
17. Mify, predanija, skazki chantov i mansi. – M., 1990. – C. 60-63. – Rusų k.
18. Plg. viduramžiais ir dar vėliau gyvavusį įsitikinimą, kad kai kurie šliužai bei varliagyviai apskritai atsiranda „iš drėgmės“.
19. Vėlius N. Senovės lietuvių religija ir mitologija//socialinis krikščionybės vaidmuo Lietuvoje.- V., 1986. – P.9-42; P.39; plg. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis…P. 59.

SUTRUMPINIMAI:

BDŽ – Balys J. Dvasios ir žmonės. Liaudies sakmės//Lietuvių tautosakos lobynas. I. -Bloomington, Ind., 1951.
BLMM - Balys J. Liaudies magija ir medicina//Lietuvių tautosakos lobynas II.- Bloomington, Ind., 1951.
BLV – Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių.- Chicago, 1903.
BMIL – Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos. – Silver Spring, 1981.
KLPK -kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimų katalogas. -V.,1973.
LKŽ XIV – Lietuvių kalbos žodynas. – V., 1986. – T.XIV.
LMD – Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai, esantys lietuvos MA Lietuvių literatūros institute.
LPG - Mannhardt W.Letto – preussische Gőtterlehre. – Riga, 1936.
LPK – Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas//Tautosakos darbai. – K., 1936 – T.2.
LTR – Lietuvos MA Lietuvių literatūros instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.
SŠLS – Slančiauskas M. Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. V.,1975.
PSRL XVII – Polnoe sobranije ruskich letopiscei. – C.-P., 1907. – T.XVII. – Rusų k.

Paruošta pagal „Liaudies kultūra“ 1993m.

Laukite tęsinio apie sielos santykį su ugnim, oru, žeme.