2011 m. lapkričio 1 d., antradienis

Su dūmais – į dausas

DAINIUS RAZAUSKAS
Pasak A. Vyšniauskaitės, velionį „išlydint į kapines, v ė l ė išeinanti pirmoji, atsisėdanti a n t pirkios k a m i n o ir sėdinti tol, kol velionį užkasa. Užtat Viduklės apylinkių žmonės sakydavo, jog mirusįjį išlydėjus reikia tuojau užkurti krosnį, kad visa negeroji dvasia iš namų išeitų. Pasak senųjų kupiškėnų, krosnį pakūrus, v ė l ė  s u  d ū m a i s pakylanti į Dievo teismą.“ Panašiai, beje, Baltarusijoje grįžę iš kapinių žmonės pirmiausia sėsdavo prie krosnies ir, ją liesdami, šildydavosi rankas, „kad mirtis išeitų pro kaminą ir daugiau troboje nebeužsiliktų“.
O pasakodama apie sėdinčią ant kamino ir su dūmais iškeliaujančią vėlę A. Vyšniauskaitė, matyt, rėmėsi šiuo tautosakos užrašymu Kupiškyje:
Mirusio žmogaus siela, kol dar nepagiedota „Aniolas Dievo“, vaikšto po gryčią ir žiūri, kuris kaip numirusio rauda. Kaip tik prieš lydėjimą pradeda giedoti „Aniolas Dievo“, s i e l a raudodama pirmutinė išeina iš gryčios ir atsisėda a n t   k a m i n o. Ant kamino sėdi tol, kol tik nulydi į kapus ir užkasa. Kai [iš] ryto pakuria pečių, tada s u  d ū m a i s keliasi į d a n g ų ant teismo.
Nors tai bene vienintelė tokio pobūdžio tautosakos žinia, ji turi platų ir patikimą kontekstą, kurį šiuo atveju verta aptarti, – būtent sielos, vėlės ryšį su dūmais, anksčiau su laidotuvių laužo dūmais, vėliau ir ligi pat pastarųjų laikų – su žvakės dūmu.

Alkas, Šventvietėje kylantys aukuro dūmai. Foto Š. Kriščiukaitis
G. Beresnevičiaus žodžiais, „nuo laidotuvių kylantys dūmai nesyk aiškinami kaip tam tikras mirusiojo vėlės pėdsakas, netapatintinas su pačia vėle, tačiau su kažkuria jos dalimi susijęs. Prancūzas Žiliberas de Lanua mini panašius spėjimus kuršiuose 1413–1414 m. Kuršiai, degindami mirusįjį, stebėjo dūmų kryptį, tikėdami, kad dūmai, kylantys į viršų, reikš, jog siela išgelbėta. Dūmai, krypstantys į šoną, parodys, jog siela pražuvusi. Tokie lietuvių būrimai minimi XVIII a. – specialūs žyniai Žvakonys ar Dūmonys (Szwakones… Dumones) iš žvakės skleidžiamų dūmų sprendė, ar ligonis mirs, ar pasveiks.“

G. Beresnevičius užsiminė apie du istorinius šaltinius. Pirmasis – G. de Lannoy 1413–1414 m. pranešimas, pasakojantis, kad tarp kuršių esanti „sekta“ (N. Vėliaus spėjimu, gal kokia karių giminė), kurios mirusieji nariai sudeginami, o laidotuvių laužo dūmus aplinkiniai stebi „ir tiki, kad jeigu d ū m a i kyla tiesiai į dangų, tai siela yra išgelbėta, o jeigu rūksta į šalį, tai siela pražuvusi“. Antrasis šaltinis – tai XVII a. antrojoje pusėje Mažojoje Lietuvoje kunigavusio M. Pretorijaus veikalas „Prūsijos įdomybės“, kuriame sakoma: „Szwakones yra ženklų aiškintojai, kurie stebėjo degančios žvakės ir jos dūmų ženklus; pavadinimas kilęs iš szwake, ‘deganti žvakė’, jie dar vadinami ir dumones, iš dumai, tai yra ‘dūmai’, nes jie stebėjo žvakės dūmus; ir kartą mano kunigavimo pradžioje man pačiam atsitiko štai kas: Aukstynlaukių kaime teikiau komuniją senai moteriai, kuri labai silpna gulėjo lovoje, ir ten buvo uždegtos visos žvakės; suteikus komuniją, viena moteris iš karto žvakes užgesino, o vienas mano potabelis norėjo prieiti išsklaidyti dūmų, kad jie manęs neerzintų. Jinai potabelį sulaikė, bet stebėjo d ū m ų   ž e n k l u s ir iš jų sprendė, a r  a t s i g a u s, a r  m i r s, – viso to aš negalėjau matyti, nes buvau pasisukęs į kenčiantį žmogų ir guodžiau jį žodžiais ir maldomis. Bet aiškiai girdėjau tą moterį sakant, kad šitas asmuo nuo ligos nemirs, bet atsigaus, – taip ir įvyko.“
Pasak G. Ostermejerio, beje, „tokie bandymai ir dabar daromi“, t. y. XVIII a. pabaigoje. Negana to, tokie tikėjimai bei papročiai paliudyti ir kone per visą XX a. Štai J. Elisono Panevėžio apylinkėse užrašytas tikėjimas: Jei, kunigui lankant ligonį, užpūtus žvakę dūmai eina aukštyn – ligonis pasveiks, jei žemyn – mirs. J. Balio duomenimis, toks tikėjimas žinomas visoje Lietuvoje: „Kai kunigas, išklausęs ligonį, eina iš kambario laukan ir yra gesinamos žvakės, reikia stebėti, kaip sklaidysis užgesytų žvakių dūmai: jei eis į duris (paskui kunigą) – tai ligonis mirs, jei į viršų (kerčią, sklaidysis prie stalo) – tai pasveiks.“ Keletas J. Balio surinktų konkrečių tokio pobūdžio užrašymų: Ligoniui laukiant kunigo, jeigu, žvakes užpūtus, dūmai eina ant ligonio – ženklina mirtį, jei tolyn – išgis (Klovainiai); Kada ligoniui parveža kunigą, reikia, užpūtus žvakes, žiūrėti: jeigu dūmai į aukštą kyla – pagis, jei ant žemės sukas – mirs (Kražiai); Kuomet atveža kunigą pas ligonį, atlikus išpažintį šeimininkė užpučia žvakę: jei dūmai eina aukštyn, tai ligonis pagis, jei draikos palei žemę – mirs (Naujamiestis); arba atvirkščiai: Jei prie ligonio degančią žvakę užpūsi ir dūmai eis į viršų, tai ligonis veikiai mirs, o jei pažemiais, tai pagis (Švėkšna); pagaliau: Jei kunigą išvežus ir užgesinus žvakes dūmai eina tiesiai į viršų, tai ligonis eis tiesiai į dangų (Seirijai), o tai juolab primena minėtą XV a. kuršių tikėjimą. Ir istorinėje Lietuvoje – šiuolaikinėje Baltarusijoje visai taip pat užpūsdavo žvakę prie velionio ir žiūrėdavo: „Jeigu dūmas kildavo aukštyn – tai reiškė, kad siela paliko kūną ir keliauja pas teisuolius, o jeigu dūmas draikėsi po trobą, tai siela tebėra prie kūno ir turės pereiti skaistyklą.“ Vitebsko srityje: jei dūmas kyla tiesiai aukštyn, tai siela jau išėjo iš kūno, o jei draikosi, tai dar ne. Ligonio likimą iš žvakės dūmų panašiai būrė ir bene visi slavai. G. Beresnevičius pažymėjo, jog „šis motyvas visiškai atspindi kuršių įsitikinimą, tik tarsi miniatiūrizuotai, vietoj laužo – žvakė“.
Dar pora užrašymų iš XX a. antrosios pusės: Baigus kunigui apeigas, gesina žvakes, ir moterėlės stebi, kur žvakių dūmai trauks: jei į langus, tai ligonis pasveiks, o jei į duris, tai mirs; Kada kunigas išklauso ligonio išpažinties, jei, žvakes užgesinus, dūmai pakrinka po visą pirkią – ligonis pasveiks, jei dūmai žieduku išeina pro duris – ligonis mirs, taigi jo siela arba liks pirkioje, savame gyvenime, arba „išeis“, vadinasi, žmogus mirs. Ir J. Balys šį paprotį kitoje vietoje perpasakoja su atitinkamu paaiškinimu: „Atvežus kunigą prie ligonio ir jam atlikus religinius patarnavimus, užpučiamos žvakės ir žiūrima, į kur eina dūmai: jei kyla į viršų – ligonis pasveiks, jei driekiasi durų link – ligonis mirs (t. y. i š e i s).“ Kadangi mirtis būdingai suprantama kaip sielos išėjimas, iškeliavimas, kelionė, tai panašus spėjimas apibendrinamas kelionei apskritai, ir štai dar pastaraisiais laikais per mirusiųjų atminų vakarienę Vėlinių metu ant stalo uždegama žvakė, o pavalgius žvakę užpučia ir žiūri, į katrą pusę eina dūmai – į katrą pusę dūmai eina, tai į tą pusę reiks tam, kas pūtė, išvažiuoti, o jei į viršų – tai auga ir namie pasilieka.
Taigi, pasak G. Beresnevičiaus, „tam pačiam kontekstui priklausytų ir tikėjimas, kad mirusio žmogaus vėlė sėdi ant kamino, o rytojaus dieną pakūrus krosnį su dūmais lekia į dangų. Pastarasis tikėjimas atliepia Žilibero de Lanua paminėtą kuršių būrimą, kai iš nuo laidotuvių laužo kylančių dūmų krypties sprendžiama, kur iškeliauja siela, bei lietuvių įsitikinimą, kad prie mirštančio žmogaus degančios žvakės dūmų kryptis rodo ir žmogaus vėlės kelionės kryptį. Čia tikriausiai susiduriama su sena indoeuropietiška tradicija – indai tikėję, jog Agni kaip sielos vedlys ugnyje mirusįjį palydi į kitą pasaulį.“ Iš tikrųjų, panašiai šiaurės germanų dievo Odino išpažinėjai „tikėjo, kad juo aukščiau virš laidotuvių laužo pakilo dūmai, juo didesnė yra šio dievo pasitiktųjų Valhaloje garbė“. Su panašiais vaizdiniais iš dalies gal būtų galima susieti ir „Čhandogja upanišados“ 5.10.3 žodžius: „O tie, kas kaime rūpinasi atnašavimais ir dosnumu, ir išmalda, jie eina į d ū m u s (dhūmam), iš dūmų – į naktį, iš nakties – į kitą mėnesio pusę“ ir t. t. Ne išimtis ir ligonio būklės spėjimas pagal dūmus. Antai airių tradicijoje Alsterio karaliaus Konchobaro druidas, pasak F. le Roux, „žmogaus negalią nustatydavo vien pagal dūmus, kylančius iš jo namo“.
Tokių vaizdinių aptinkama ir už indoeuropiečių tautų ribų, todėl panašu, kad šie yra visuotiniai, archetipiniai. E. B. Tyloro duomenimis, Borneo dajakai, „degindami mirusiuosius, sako: ‘Gero žmogaus laidotuvių laužo dūmai kyla aukštyn, ir jo siela kartu su jais pakyla į dangų, o blogo žmogaus laidotuvių laužo dūmai krinta žemyn, ir siela kartu su jais nusileidžia ant žemės, o iš čia – į požemio karalystę’“. O „čiukčiai, – pasak M. Eliadės, – kaip ir kitos Sibiro tautos, žino keletą sielų: po mirties viena iš jų lekia į Dangų kartu su laužo dūmais“.

Įdomią išvadą šiuo atžvilgiu darė L. Akimova, remdamasi atitinkamu senovės graikų kremacijos papročiu: „Kremacijos metu žmogaus substancija išsiskaidydavo į du dėmenis – kaulus (kartu su pelenais) ir laidotuvių laužo d ū m u s – ir „sugrįždavo“ pas savo pirmapradžius „gimdytojus“. Šie „gimdytojai“ – tai žemė (joje palaidojami pelenai) ir d a n g u s, į kurį vėjas nuneša dūmais pavirtusį išnykusįjį kūną. Taigi mirusysis jau ne visas laikomas materialia būtybe, tęsiančia į žemiškąjį maksimaliai panašų požeminį gyvenimą, – jame jau išskiriamas nematerialus, lakus, „ugninis“ pradas, priklausantis viršutiniam pasauliui; jame įžvelgiama būsimoji ideali, dangiška, „beveidė“ esmė, atskirtina nuo fizinės, priešinga jai struktūra bei kilme. Šis suskaidymas, atliekamas kremacijos metu, užtikrina galutinį velionio išvedimą iš viduriniojo – žemiškojo pasaulio, gyvųjų srities. Patroklo vėlė arba jo „šešėlis“ Achilui per sapną sako: „Duoki man ranką, aš verkdams maldauju, daugiau niekuomet jau nebepareisiu iš Hado, kai tik atiduosite ugniai.“
Panašiai baltų kraštuose, P. Šmito nuomone, „žemėn užkasti mirusieji galėjo lengvai patekti požemio karalystėn, o sudegintųjų s i e l a s manyta kartu s u d ū m a i s pakylant į dangų“. Panašiai kremaciją Lietuvoje, irgi palygindamas su senovės graikais ir dargi įžvelgdamas tam tikrą struktūrinį panašumą su aukų deginimu, suprato A. J. Greimas: „Gyvulių aukojimo atveju Graikijoje, kaip turbūt ir Lietuvoje, laikomasi bendro principo: gyvulių mėsa skiriama žmonėms valgyti, tuo tarpu d i e v a m s atitenka pati aukos esencija, jos ekstraktas – d ū m a i ir kvapai“, savo ruožtu „tiek Graikijoje, tiek ir Lietuvoje lavono mėsa buvo deginama, kad tuo būdu jo psyche, jo vėlė lengviau atsiskirtų nuo kūno ir tiesiausiu keliu patektų į pomirtinį gyvenimą“, taigi į dangų pas dievus ar Dievą.

Foto Š. Kriščiukaitis www.baltai.lt archyvas
Akivaizdu, kad dūmai savaime kyla į viršų, į dangų, tačiau kaip tik dėl to jie ir įgyja atitinkamą simbolinę – dvasinę reikšmę. Pavyzdžiui: Be rankų, be kojų – d a n g u m i lipa = dūmai; Tėvas negimęs – sūnus p a d a n g ė m i s skraido; Tėvas po krosnies, o sūnus ant stogo = ugnis ir dūmai. Baltarusių: „Mano brolis Kandratas kai atsistos, tai d a n- g ų pasieks“; „Be rankų, be sparnų, o  l i g i d a n g a u s pakyla“; „Be rankų, be kojų, o d a n g ų pasiekia“ = dūmai. Rusų: „Kas kyla į d a n g ų be sparnų ir be kopėčių?“; „Vejasi, vyniojasi, į d a n g ų veržiasi“; „Be rankų, be kojų į d a n g ų šliaužia“; „Be rankų, be kojų, ant trobos užlipo“ ir pan. = dūmai. Bulgarų: „Senis aukštas l i g i D i e v o, niekur kaulelio nėra“ = dūmai; Polesėje atminų maisto likučius išpildavo ant malkų, „kad sudegtų, o d ū m a s – p a s D i e v ą eitų“ ir t. t. Dūmus einant į dangų taip pat pabrėžia gausios, visiems baltams bei rytų slavams žinomos tokio tipo mįslės kaip: Motina stora, duktė raudona, sūnužėlis į   p a d a n g e s pasikėlęs = krosnis, ugnis, d ū m a i, apie jas plačiau kalbėsime kita dingstimi. Beje, ši ryški, esminė dūmų ypatybė pabrėžiama ir polineziečių mįslėje: „Žilas žmogus stovi virš tvoros ir patį d a n g ų s i e k i a“ = kamino d ū m a i.
Kaip tik dėl to dūmai ir tampa susisiekimo su dangumi priemone – žmogaus dvasinio dėmens, atsiskyrusio nuo kremuotų palaikų, jo sielos ar vėlės, taip pat aukos dievams, žinios protėviams ir kt. į dangų pernešimo priemone.
Pasak W. Mannhardto, „Lietuvoje liaudis degina nagų nuokarpas… Jie mano, kad nagai s u  d ū m a i s    p a s i e k i a  d a n g ų, ir kiekvienas po mirties atgauna savuosius.“ Apie senojo tikėjimo apeigas šventykloje, buvusioje Onuškio bažnyčios vietoje, žmonių prisimenama: Tį buva tik tokia koplyčia. Iš karta tį buva bedievių, sakydava, aukuras, kur jau melsdavas, iš akmenų sukrauta ir pamūryta aukščiau. Tai nešdava avinus [ir] klodava. Kad d ū m a i kyla aukštyn, tai sakydavę gerai priima ją [a u k ą] D i e v a s. O rusai protėvių (родители) minėjimo dienomis į kūrenamus laužus bėrė smilkalus, ir namų šeimininkas būtinai sukalbėdavo tokią maldelę: „Jūs, šventi smilkalai ir pilkasis d ū m e l i, lėkite d a n g u n, nusilenkite ten mano protėviams, papasakokite, kaip visi mes čia gyvename.“
Šiuo atžvilgiu vėlgi verta dėmesio senovės graikų tradicija, kurioje, pasak M. Detienne’o, „tarp žodžių, apibūdinančių aukojimo procedūras, nemažai turi šaknį θυ-, o jos semantinės konfigūracijos θύω [„aukoju“], θυσία [„aukojimas, auka“], θύος [„smilkalai“, dgs. „auka“] rodo, kad būtent p e r ugnį ir d ū m u s dievų sostą pasiekia jiems skirtos aukos. Beje, vieno iš seniausių terminų, kuriuo Homero epopėjoje apibūdinamas aukojimas dievams, žodžio θύος (daugiskaita θύσα) pirminė prasmė buvo „dagi medžiaga, skleidžianti kvapius dūmus“. Antai „Iliadoje“ (I.317): „Kvapas aukų, susimaišęs su d ū m a i s, į dangų iškilo.“ Ilgainiui šis vaizdinys tapo itin išrutuliotas. Antai „Lukiano „Ikaromenipe“ Dzeuso „darbo kambario“ grindyse prigręžiota skylių, kurias dengia apvalūs dangčiai: dievų Tėvas, pakėlęs dangtį, atidžiai klausosi, kokius vardus a t n e š a jam aukojami d ū m a i, ir įtūžęs nupučia dūmus, apsunkusius nuo nusikaltėlių maldų, kad jie neįsismelktų į Olimpą“.
A. Coomaraswamy, R. Guénonas ir kiti yra pažymėję, kad dūmų stulpas, kylantis nuo židinio ir pro skylę stoge išnykstantis iš akių, tradiciniame pasaulėvaizdyje prilygo pasaulio ašiai, o čiukuras atstojo dangaus duris. „Antai archetipinis namas kartoja visatos architektūrą; apačioje – pagrindas, viduryje – erdvė, o viršuje – skliautas, kuriame yra anga, atitinkanti saulės vartus, per kuriuos žmogus visiškai išsivaduoja iš laiko ir erdvės į bekraštį, belaikį empirėjų.
Funkcinės ir simbolinės vertės sutampa, todėl jei pro angą viršuje iškyla dūmų stulpas, tai nėra vien buitinis patogumas, bet kartu ir visatos ašies, suremiančios dangų ir žemę, esmę ir prigimtį, įvaizdis.“ Užtat kol nebuvo mūrinės krosnies, kelias į dangų su židinio dūmais vedė pro dūminės pirkios čiukurą, o dar anksčiau, taip pat klajoklių tautose, – pro viršutinę jurtos angą dūmams išeiti. M. Eliade šiuo atžvilgiu primena visoje Eurazijoje plačiai paplitusius tikėjimus, „pagal kuriuos mirusiojo v ė l ė  išskrendanti p e r  k a m i n ą (dūmtraukį) arba per stogą, ir būtent tą jo dalį, kuri yra virš ‘šventojo kampo’“, o tai yra, priduria autorius išnašoje, „šventosios erdvės dalis, kuri kai kurių tipų Eurazijos būstuose atitinka centrinį ramstį ir todėl vaidina ‘pasaulio centro’ vaidmenį“. Buriatų š a m a n a s   įšventinimo metu „lipa į stulpą, stovintį jurtos vidury, ir, pasiekęs jo viršūnę, išlenda lauk p r o  d ū m ų  a n g ą. Bet mes žinome, kad anga dūmams išeiti yra prilyginama ‘skylei’, kurią dangaus skliaute sudaro Šiaurinė žvaigždė.“ Sibiro šamanizmui skirtoje knygoje M. Eliade pažymi, jog, kintant būsto konstrukcijai, „mitinė-religinė stulpo funkcija perėjo viršutinei angai, pro kurią išeina dūmai. Ostiakai šią angą prilygina atitinkamai angai ‘Dangaus namuose’. Čiukčiai tapatina ją su ‘anga’, kurią dangaus skliaute sudaro Šiaurinė žvaigždė. Ostiakai taip pat kalba apie ‘aukso kaminus Dangaus namuose’ arba ‘septynis Dangaus dievo kaminus’. Panašiai altajiečiai tiki, jog būtent pro šiuos ‘kaminus’ šamanas pereina iš vienos dangaus sferos į kitą. Todėl ir palapinė, pastatyta Altajaus šamano pakilimo į dangų apeigoms, yra tapatinama su dangaus skliautu ir, kaip pats dangaus skliautas, turi angą dūmams“; savo ruožtu „anga į pragarą altajiečių yra laikoma Žemės ‘kaminu’“.

Bir Saman Ayini
Bulgarų šamanizmo tyrinėtojo A. Kalojanovo žodžiais, „jurtą pakeitus trobai kosminės ašies funkcijas perėmė kaminas. Toks pakeitimas įvyko ir bulgarų tradicijoje, juo galima paaiškinti, kodėl kai kur, pavyzdžiui, Triavanoje, per Kalėdas buvo atliekamos kamino valymo apeigos, o dainose undinė pati, pasirodžius šventam Jonui, išlekia kaip tik pro kaminą. Herojiniame epe Relio Šešiasparnis po Velykų pro kaminą iš belangės išneša šešis didvyrius, kuriuos ten buvo uždariusi ‘merga Arvatė’ (arba gegutė pro kaminą ištraukia belaisvius siūlu). Šamaniška paties Relio Šešiasparnio įvaizdžio kilmė neabejotina – dainos byloja, kad jį atsivedusi (išauginusi) erelė. Šamaniško kelio kaip dūmų tilto tarp Žemės ir Dangaus samprata aiškiausiai išliko „Liaudiškame Ivano Rilskio gyvenimo aprašyme“. Šventasis tėvas atsisako pats susitikti su apsilankiusiu pas jį caru Petru, tačiau duoda jam savo buvimo ženklą – ‘dūmų stulpą iki dangaus’.“

Hadamare dūmai kyla iš kamino, viename iš šešių objektų, kuriuose naciai vykdė eutanazijos programa
„Dūmų stulpo“ vaizdinys, kitaip sakant, dūmų ir stulpo vaizdinių sutapatinimas, žinomas nuo seno. „Rigvedoje“ (IV.6.2) Agnis kaip stulpą „dūmus įrėmė (stabhãyat) į dangų“, o kadangi atitinkamas vedų daiktavardis stabha- yra būtent ‘stulpas, ramstis, atrama’ (= lie. stabas), tai galima būtų sakyti tiesiog „dūmus įstulpė, įstulpino į dangų“. Panašiai dūmai dangų paremia lietuvių mįslėse, pavyzdžiui: Tėvas neužgimė, sūnus d a n g ų   p a r ė m ė = ugnis dar neįpūsta, o d ū m a i jau kur nuėję. Keletas pavyzdžių iš gyvosios kalbos: Kad suskėlė s t u l p a s kokių juodų d ū m ų (Obeliai, Rokiškio r.); Eina, rūko – d ū m a i   s t u l p a i s  eina (Tryškiai, Telšių r.); Štai ji jau kūrenasi – d ū m a i šviesiai balzganu tiesiu s t u l p u kyla aukštyn (iš J. Paukštelio raštų) ir pan. O vienoje baltarusių mįslėje stulpui prilyginami nebe dūmai, bet kaminas – vėlesnis, bet juoba į stulpą panašus įrengimas: „Stovi stulpas, o jame skylė“ = kaminas. Šiaip ar taip, ir lietuviškai ‘stačioji dūmtraukio dalis (nuo gulsčiosios dalies iki viršaus)’ – taigi būtent kaminas – yra vadinama stulpu.
Todėl nenuostabu, kad kaminas iš „dūmų stulpo“ perima archajiškas „šamaniškąsias“ stulpo į dangų funkcijas. Ir kaip Sibiro šamanas kartu su dūmais „dvasių keliu“ iškeliaudavo pro jurtos čiukurą, taip jo europietiškoji kolegė ragana iškeliauja pro krosnies kaminą.
Lietuvoje apie tai dažniausiai pasakoja LPK 3651 tipo, J. Balio pavadinto „Raganos ir smalsus bernas“, pasakos, jo apibendrintos taip: „Pasitepęs raganų koše pažastis, bernas išlekia p r o   k a m i n ą  į  raganų susirinkimą…“ Keli pavyzdžiai:
Vieną kartą, sako, bernas slūžijęs pas tokias raganas ir pamatęs, kad jo gaspadinė ir jos duktė susivirinusios puodelį tokių žolių ir švento Jono vakare su tom žolėm pasitepusios pažastis ir p a r  k a m i n ą abidvi išlėkusios. Ir jis teip pat iš to puodelio pasitepęs sav pažastis – ir jis par tą patį kaminą fort ir išlėkęs! (Trumpaičiai)
Bernas tarnavo pas moteriškę ir matė, kaip naktį prieš Šv. Joną jų (raganų) prisirinko ir virė košę iš rugių rasų. Jis matė, kaip tik katra pakaštavoja, tuoj išlekia per kaminą. Pasinorėjo ir bernui pakaštavoti tos košės, bet kad jis nelėktų per kaminą, prisirišo piestą ir tada pakaštavojo raganų virtos rasų košės. Kai tik pakaštavojo, tai jį ir su piesta išnešė p e r  k a m i n ą ten, kur visos raganos (renkasi)… (Liškiava)
Apskritai Šv. Jono rytą raganos brauko nuo rugių rasą ir verda košę; kaip priėda tos košės, tai p e r  kaminą išlekia (Kabeliai).
Joninių naktij raganos, sako, prisibrauko rugių žiedų ir verda iš jų šiupinėlį, su kuriuom pasitepa sau pažastes ir išlekia p e r   k a m i n ą ir susirenka ant baliaus ant kokio aukšto kalno (Ožkabaliai).
Taip raganos per kaminų su šluotu skrenda Kijevan arba Šatrijos kalni. Košelį iš rugių žiedų verda. Išsitepa ir  p r o  k a m i n ų išlakia (Vilkiaucinis, Varėnos r.).
Savo ruožtu burtininkai, lekiantys ant Šatrijos kalno (kur, beje, esanti žemėmis užpilta bažnyčia), naktį turėdavę išlįsti p e r  k a m i n ą (Moluvėnai, Užvenčio apyl.).
O viena moteriškė ragana Joninių išvakarėse atsigulė su vyru miegoti, ir tas, būdamas pavargęs, greit užmigo. Pati pajutusi, kad vyras miega, atsikėlė, paguldė prie vyro šluotą, o pati, pasikasojusi andaroką, išlindo p e r  k a m i n ą ir nubėgo į raganų balių; tuo pat keliu ji paskui ir sugrįžo: Kai tik atėjo dvylikta valanda nakties, pati įlindo visa šlapia p e r   k a m i n ą (Kabiniai, Alytaus vlsč.).
Keisti užtat yra B. Kerbelytės prisipažinimas ir abejonės: „Lietuvių papročiuose bei tikėjimuose mums nepavyko rasti liudijimų, jog buvo lendama pro angą dūmams (pro aukštinį ar kaminą vargu ar kas ryžtųsi lįsti, tačiau galbūt galima išlįsti pro čiukurą).“ Reikia pabrėžti, jog tradicijos nuo seno aiškiai suvokiama raganas ir burtininkus šitaip keliaujant ne kūnu, fiziškai, bet įdėm dvasiškai, dvasia. Tai iš esmės simbolinis vaizdinys, todėl kalbėti apie landžiojimą pro kaminą – nesusipratimas. M. Pretorijus XVII a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje rašė („Prūsijos įdomybės“ IV.4.§27): „Taip pat yra tikra apie šių dienų burtininkes ir raganas, kurios, vykdamos į kokią nors iš savo tariamų sueigų (k ū n u   t e n   n e n u v y k s t a), lieka namie lovoje arba ant šiaudų tartum apžavėtos. Tuo tarpu jų d v a s i o s velnio ten nugabenamos…“
­

Panašiai Didžiojoje Lietuvoje 1680 m. Viduklės pavieto Raulų dvare teista raganavimu apkaltinta Z. Šlekienė pasakojo: „Šios kompanijos raganos, pasivertusios šarkomis, suskrendančios į Eržvilką ant kalno prie Šaltuonos upės. Praėjusią vasarą net 5 kartus buvusios ten. Skrisdamos savo k ū n u s  p a l i e k a n č i o s įprastinėse vietose. M. Budreckas, jo žmona ir Lukavičienė savo kūnus palieką pelkėje prie Numgalių, netoli savo namų.“
Fiziškai neįmanomas keliavimas pro kaminą su dūmais kaip tik pabrėžia simbolinę – dvasinę, ne kūnišką – tokių kelionių prigimtį. O kartu dar vieną papildomą argumentą savo naudai gauna G. Beresnevičiaus nuomonė lietuvių raganas šitaip keliavus būtent į d a u s a s – dvasių, dvasinę šalį.
Panašiai pro kaminą raganos keliauja Polesėje. Antai žmogus užėjo miške trobelę ir per langą pamatė, kaip moteriškė pamirkė į duonkubilį rankas, sėdo ant šluotos ir nuskrido.  „Tada žmogus pats užėjo į trobą, paėmė duonkubilį su tuo vandeniu, pastatė po kaminu ir pats atsisėdo ant viršaus. Jis nė neapsižiūrėjo, kaip jį kažkas pagriebė ir išnešė p r o  k a m i n ą laukan“, ir nunešė į raganų susirinkimą.
Arba štai žmogus vienuose namuose pasiprašė nakvynės, o naktį ten prisirinko moterų, ir nors durys buvo uždarytos, jos po vieną visos kažkur dingo; žmogus pasilenkęs pažvelgė į krosnį, ir tada jį „įtraukė į kaminą, ir [jis] atsidūrė degutinėje ant gluosnio, kur suskrisdavo raganos“.
Arba: „Susirinko į trobą raganos, velnias su jomis, ir šeimininkės sūnus ten buvo. Kartu pasigamino dubenėlį su žolių apdavais, kiekviena pauosto ir lekia p r o  k a m i n ą. Velnias sėdi, visų laukia. Žmogus irgi pauostė, čiupo piestą ir p r o   k a m i n ą oran išlėkė.“
Kaip išlėkdavo, tuo pat keliu ir sulėkdavo: „Per Kupolę sulėkdavo tos raganos į trobą, į   k a m i n ą.“
Apskritai ukrainiečių ragana (вiдьма) ant šluotos išlėkdavo ir sugrįždavo būtent pro kaminą. Panašiai raganos keliaudavo ir suomių tradicijoje. Antai minėto tipo sakmėje bernas pasislėpęs pamatė, kaip šeimininkė pasitepė tepalu ir, sumurmėjusi „i š  k r o s n i e s kieman ir niekur nesustok!“, išlėkė į raganų susirinkimą.
G. Beresnevičius, remdamasis ištisa virtine panašumų, jau buvo gretinęs Europos raganas su Sibiro šamanais. Keliavimas su dūmais pro kaminą ją tik papildo.
Kadangi pro krosnies kaminą į dausas iškeliauja mirusiojo dvasia, pro krosnies kaminą išlekia ir sugrįžta iš dausų gyvo raganiaus ar raganos dvasia, tai suprantama, kad šiuo keliu į namus iš viršutiniojo pasaulio gali patekti ir šiaip dvasinės būtybės, dievybės.
Pavyzdžiui, pro kaminą kartais įlekia ir išlekia aitvaras. Antai vienoje sakmėje moteriškei aitvaras nešė iš kitos pavogtus miltus, o kai ta ant savo miltų kubile užbrėžė kryžių, ir aitvaras nebegalėjo jų paimti, nutiko taip: aitvaro savininkė verda vakare košę. Įdėjo vieną saują miltų ir kalba maišydama: „Tirštėk, tirštėk, košate!“ – „Šikėk, šikėk, košate! Kad jau miltai užšaudyti“, – atsiliepęs k a m i n e aitvaras.
Kitoje sakmėje iš Žemaitijos bernui išvalgius aitvarui skirtus pusryčius ir pridergus lėkštę tasai šuok į tos posryčius. Paveiz, ka jau y priterliuota liekštė vėsa yr. Tėktā ož karta kauks sušoka, saka, ėšliekė lauko p r u o  k a m ė n ą: „Čė, – saka, – ne kuošė, – saka, – kakā!“
O štai pasakojimas iš Polesės: „Ėjom iš vakarėlio, mes trise, merginos. Ėjom, ir skrido tokia kaip žirnių kartis ugninė. Ir tada štai ji už Marusios namo dabar, jau ten trobelė sena, senos bobos gyveno. Ir skrido, ir kieme į  k a m i n ą taip ir įsivijo. Ji tad, matyt, žinojosi su juo, tai jis pas ją skraidė. Skrido patyliukais taip, tarsi kartis tokia didelė, kuo apkrauta, ugninė, tokie ugnies tumulai. Iš ugnies tos sudaryta tokia ugninė. Ir skrido, skrido, ir kieme kibirkštys, ir į   k a m i n ą kaip kokie naščiai ten šlumštelėjo. Ir mes grįžom, ir pas žmones nakvojom, ir namo nebėjome, išsigandom. Pikta dvasia – kas gi dar ten skrido. Neturėjo jis nei galvos, nieko. Na, toks gi ugninis, tai kas gi dar.“
Pasak E. Levkijevskajos, slavams apskritai yra „charakteringas tokių personažų patekimo į namus būdas – per  krosnies  kaminą, kuris tradicijoje įprasminamas kaip mediatorius tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio“. N. Kriničnajos duomenimis, Šiaurės Rusijoje kamine kartais lindi naminis, namų dvasia, neretai gretinama su aitvaru: antai viena moteriškė paryčiais išgirdusi kamine kažką stumdant sklendes, paklaususi: „Kas ten?“ ir išgirdusi atsakymą: „Tai aš, naminis“; savo ruožtu pro kaminą, o anksčiau, dūminėse pirkiose – pro čiukurą į trobą galėjo patekti ir nelabos dvasios, ir protėvių vėlės, žodžiu, dvasinės būtybės.
A. Toporovo apibendrinimu, slavų mitiniame pasaulėvaizdyje „krosnies kaminas – tai specifiškas išėjimas iš namo, iš esmės skirtas antgamtinėms būtybėms bei kontaktams su jomis: per jį vidun patenka aitvaras (огненный змей) ir velnias (черт), o laukan išlekia ragana, mirusiojo vėlė, liga, dalia, balsas, šaukiant nelabąsias jėgas, ir pan.“
Mirusiojo vėlė šiaurės Rusijoje išlydima kartu su dūmais, atšovus krosnies sklendę. Negana to, čia ji, prieš visai palikdama namus, kurį laiką tupi ant krosnies stulpo. Apskritai Rusijoje, „mirštant žmogui, atitraukdavo kamino sklendę, kuris tad buvo suprantamas kaip kelias vėlei išeiti“; taip buvo daroma ir Polesėje.
Pro kaminą numirėlis gali į namus ir sugrįžti. Antai Polesėje mirus vyrui, „kuri jaunesnė ir vis sau galvoja [ilgisi velionio], tai sakydavo, p e r  k a m i n ą pas ją  kas atlekia“.
Baltarusijoje per Vėlines mirusiųjų vėlės pro kaminą būdavo šaukiamos vakarienės. Panašiai „per kaminą šauktasi miške prapuolusių galvijų, tikintis, kad jie sugrįš“. Gomelio srityje manyta, kad šaukiančiojo balsas eina kartu su krosnies dūmais, todėl užkurdavo krosnį ir į kaminą šaukdavo: „Karve margoji! Dūmai aukštyn, o tu, mano karvyte margute, eik namo.“ Taigi, A. Baiburino apibendrinimu, „jeigu iš kiemo nuklysta galvijas, pabėga šuo arba laiku negrįžta žmogus, tai juos šaukia per kaminą. Ukrainoje tai daro ‘su pirmu dūmu’, t. y. vos užkūrę ugnį. Paklydėlis ‘per dūmą’ išgirs šauksmą ir sugrįš namo.“ Panašiai paklydusį žmogų per kaminą šaukdavo šiaurės Rusijoje.
Visi šie papročiai remiasi savotiško „telepatinio“ ryšio samprata: išoriškai paklydėlio šauktis beprasmiška, ten balsas toli neina; reikia jį pašaukti ano pasaulio kanalu, per dvasią, kuriai juk negalioja šio pasaulio atstumai. O dvasiškai – vadinasi, per krosnies kaminą, per dūmus.
Iš leidykloje „Aidai“ spaudai rengiamos knygos „Krosnis mitologijoje“
Šiaurės AtėnaiNr. 39 (1057)

2011 m. spalio 8 d., šeštadienis

SIELA IR GAMTOS ELEMENTAI(4)Pražuva

G. Beresnevičius*/ Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys:

PRAŽUVA

Kalbant apie sielos sąsajas su gamtos elementais, gali kilti klausimas, kiek šios sąsajos yra glaudžios, ir ar jos negali iš esmės paveikti sielos pomirtinio likimo - pavyzdžiui, ar siela, būdama tiesiogiai susieta su vienu iš elementų, po žmogaus mirties negali visiškai į jį įsilieti, t.y. išnykti?

nuotrauka iš filmo The Fog (2005)
Tokio klausimo realumą patvirtintų tai, kad dar J. I. Kraševskis teigė esą lietuviai žinoję visiško žmogaus pražuvimo galimybę - pražuvą[42]. Tokio manymo pagrindu būtų šitokie lietuvių prakeikimai ir palinkėjimai: "kad tu pražūtum!", "Dieve, duok mirt, o ne pražūt!" ir pan. J. I. Kraševskio nuomonę perteikęs ir atkartojęs J. Basanavičius teigė, kad lietuvių tikėjimuose buvęs  supratimas apie visišką ir amžiną dvasios išnykimą, pražuvą[43].
Šiai versijai patvirtinti pasitelkiamas ir XV a. pradžios prancūzų keliautojo Žilbero de Lanua minimas kuršių tikėjimas: jei laidotuvių laužo dūmai krypsta į dangų, reiškia siela išgelbėta, jei dūmai krypsta į šoną - siela pražuvusi. Plg.: "etcroyent, se la fumiere va droit ou ciel, que l'ame est sauvee mais s'elle va soufflant de coste, que l'ame est perie"* (LPG 175). Čia neužmirština galbūt ir krikščioniškosios terminologijos įtaka (...sauvee,...perie)**, tačiau, turint omenyje tyrinėtojų nuomonę apie visiško sielos išnykimo galimybę bei lietuviškąjį "pražuvos" terminą, Žilbero de Lanua liudijime esantis žodis perie gal reiškė tą pačią, tik "kuršišką" pražuvą.
Kiek pagrįsta nuomonė apie galutinio sielos pražuvimo galimybę? Sprendžiant šį klausimą, atrodo būtina panagrinėti lietuvių pasaką LPK*445, kurioje pasakojama apie įpykusios motinos karštomis prakeikia sūnų: prakeiktasis iš tiesų pradingsta. Prakeikiama maždaug tokiais posakiais, kuriais remiantis ir įrodinėjama visiško pražuvimo galimybė lietuvių tikėjimuose. Ją nuskaudusiam vaikui įpykusi motina taria:" kad tu jaunose dienose pražūtum" (LTR 422/141), "kad tu prapultum, sūneli, jaunose dienose!" (LTR 68/335/, 270/524,(368/335/, plg.260/89/), "kad tu vidury jaunų dienų prapultum!" (LMD  I 979/2/), "kad tu prapultum savo dienoje" (LMD I 979/3). Kartais toks palinkėjimas kiek varijuoja: "O kad tave iš jaunų dienų žemė prarytų" (LTR 368/312/), "Kad tu prasmegtai žemėn juodon" (LTR 211/1/) "Eik tu  kiaurai žemėn ir nesirodyk niekam" (LMD I 618/11/). Dar kitur motina prakeikia sūnų:" kad jis dideliausius skausmus  kęstų ir negalėtų dieną naktį miegoti" (LMD I 618/12/).
Tokie prakeikimai išsipildo. "Kitą kartą sako: gimdytojai galėdavę prakeikti savo vaikus, da tėvai ne taip, bet kai motinos, tai tankiausei" (LMD I 979/2/, plg. I 979/3/). Prakeiktasis vaikas užauga, tačiau prakeikimas jo tyko, ir prakeiktasis sūnus dingsta vestuvių metu (eidamas prie kunigo su sužadėtine, staiga išnyksta, vestuvių vaišių metu dingsta iš už stalo, prapuola, važiuojant  iš bažnyčios, ir pan.). Toks dingimas ar pražuvimas atrodo tapatus minėtų lietuvių prakeikimų linkimai baigčiai: žmogus iš tiesų dingsta be mažiausio pėdsako, ir dingusiojo niekas negali surasti.
Vis dėl to, kaip paaiškėja vėliau, prakeiktasis dingsta ne galutinai - jis tiesiog išnyksta iš gyvųjų pasaulio ar bent iš gyvųjų akiračio. Po kurio laiko vakare tarp 11 ir 12 val. jį pastebi namiškiai ar namuose apsinakvojęs pakeleivis. Įsidėmėtinas paros laikas - tai mirusiųjų ir apskritai vaidenimosi valanda. Prakeiktasis sėdi prie stalo, šviečiant žvakei, skaito knygą arba meldžiasi. Kartais sūnus kalba: "Prapuoliau, prapuoliau, tėvo paliepimu, močios prakeikimu" (LTR 68/335/), taigi ši jo būklė  ir yra pražuvimas ar prapultis. Tėvas su motina bando sūnų išgelbėti, bet tai jiems nepavyksta. Tik sužadėtinė ar žmona, vykdydama prakeiktojo nurodymus, jį išvaduoja. Prakeiktasis aptinkamas dažniausiai miške (LTR 68/335), "už kalnų vakarų pusėje", kur yra didelė giria - ten jį pastebi raitą ant balto žirgo (LTR 422/141/), jo ieškoti einama "per miškus ir kalnus" (LTR 368/335/). Atrodo, ten prakeiktojo, pražuvusiojo buvimo vieta. Taip paaiškėja, kad prakeiktas, pražuvęs ar prapuolęs žmogus neišnyksta be pėdsako, o tik dingsta iš savo gyvenamosios aplinkos, čia tepasirodo tarp 11 ir 12 valandos, kada ateina dvasių pasirodymo laikas. Iki tol jis gyvena tam tuikroje erdvėje, kažkokiame pasaulyje, turinčiame savo topografiją ir esančiame vakarų pusėje. Pas jį einama "per ugnį". Aptiktas vakaruose prakeiktasis jį išvaduoti norinčiai žmonai liepia eiti rytų pusėn. Ten, perėjusi marias, ji išvysianti "ugnį, liepsnojančią link dangaus" (LTR 422/141?). Kitoje pasakoje atrastasis sūnus vaduotojams liepia eiti "suvisu į itą pusę,...kitu keliu, ten ir ten, par tokius ir tokius miškus, pas kalną". Beje, tai ugninis kalnas, o sūnų prakeikusi motina tame kalne ir prasmenga (LMD I 979/3/). Atrodo, kad pražuvęs sūnus turi būti išvedamas į rytų pusę: ten jis su savo vaduotojais turi pereiti "ugnį liepsnojančią link dangaus" ar ugninį kalną.
Kartais ugnies kliūtis sutinkama einant paskui prakeiktąjį sūnų į jo prakeikimo vietą. Keliaujantis paskui sūnų tėvas prieina didelę ugnį. Sūnus eina ir pereina per ugnį. Mėgina ir tėvas, bet žengęs kelis žingsnius, šoka atgal. Nepavyksta ir motinai. Pereina tik žmona ar sesuo, keliaudama per tris ugnis (LTR 368/335/, plg. 260/89/, 270/524/). taigiugnis sutinkama ir keliaujant pas prakeiktąjį, ir išvedant jį iš prakeikimo vietos. Pastaroji yra vakaruose, gelbstimasi keliaujant į rytus.
Šis motybvas primena tėvo ir sūnaus kelionę į pragarą Sovijaus mite, kuris siejamas su mirusiųjų deginimo papročio įvedimu - tad pasaka LPK*445 galbūt artima šiam mitui. Tačiau tai specialaus tyrimo reikalaujanti tema.
Nagrinėjamoje pasakoje įdomus ir kelio į rytus aprašymas: bekeliaujant sutinkamas kalnas, per kurį reikia perkopti, kad patektum į gyvųjų pasaulį. Kalną galima sieti su Šventaragio legendoje minimu kalnu, į kurį turi kopti mirusieji. Tokį kalną lietuvių sakmės lokalizuoja būtent rytuose (BLV 21 - 22 N. 5,6).
Taigi, einant į vakarus, patenkama erdvėn, kuri pasakoje įvardijamakaip pražuvimo, prakeikimo vieta. Į ją patenkama per ugnį, iš jos gelbstimasi keliaujant į rytus - kopiant į kalną ir po to nusileidžiant juo į gyvųjų pasaulį. Atrodo, tai tas pats kalnas, į kurį lietuvių tradicijoje kopia mirusieji, tačiau mūsų pasakos herojus kopia juo iš kitos pusės, t.ty. iš mirusiųjų pasaulio. Beje, taip jis atlieka "kelionę aplink pasaulį" - žmonių pasaulį apleidęs vakaruose, į jį sugrįžta iš rytų. Ir pirmyn, ir atgal keliaujama per ugnį. Neatrodo, kad tai būtų krikščioniškojo pragaro ugnis: ji liepsnoja ne pačioje prakeikimo erdvėje, o aplink ją. Atrodo, kad ugnies riba nagrinėjamoje pasakoje turėtų būti aiškinama kaip mirusiųjų deginimo ritualo išraiška[44].
taigi pasakos LPK*445 analizė rodo, kad "pražuva" greičiau reikštų ne sielos išnykimą be pėdsakų, o tiesiog ypatingą jos būklę, iš kurios - tiesa, su dideliu vargu - įmanoma grįžti į gyvųjų pasaulį. Tokia ypatinga būklė greičiausiai yra prakeikto, dar nemirusio žmogaus patekimasį pomirtinį pasaulį, kuriame jis, suprantama, jaučiasi nejaukiai.
Todėl teigimas esą lietuviai žinoję visiško ir galutinio sielos pražuvimo galimybę nėra pakankamai pagrįstas.
-------------------------------------------------------------
* "ir tiki, jei dūmas kyla tiesiai į dangų, kad siela yra išgelbėta, bet jei jis nupučiamas į šalį, kad siela yra pražuvusi".
** ...išgelbėta,...pražuvusi (Išvertė D. Giedraitytė)

LITERATŪRA

42. Kraszewski I. J. litwa. - W., 1847. - S. 138-140.
43. Basanavičius J. Prakalba// Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių. - Chicago, 1903. - P. I- LXXXIII; P. LIV-LV.
44. Plg. prietarą: "Nešvariu vandeniu ugnis negalima užlieti, nes po mirties reiks per tą nešvarią dvokiančią ugnį sielai pereiti - atgailauti" (BLMM 41 N. 227).

SUTRUMPINIMAI:

BDŽ - Balys J. Dvasios ir žmonės. Liaudies sakmės//Lietuvių tautosakos lobynas. I. -Bloomington, Ind., 1951.
BLMM - Balys J. Liaudies magija ir medicina//Lietuvių tautosakos lobynas II.- Bloomington, Ind., 1951.
BLV - Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių.- Chicago, 1903.
BMIL - Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos. - Silver Spring, 1981.
KLPK -kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimų katalogas. -V.,1973.
LKŽ XIV - Lietuvių kalbos žodynas. - V., 1986. - T.XIV.
LMD - Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai, esantys lietuvos MA Lietuvių literatūros institute.
LPG - Mannhardt W.Letto - preussische Gőtterlehre. - Riga, 1936.
LPK - Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas//Tautosakos darbai. - K., 1936 - T.2.
LTR - Lietuvos MA Lietuvių literatūros instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.
SŠLS - Slančiauskas M. Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. V.,1975.
PSRL XVII - Polnoe sobranije ruskich letopiscei. - C.-P., 1907. - T.XVII. - Rusų k.
Paruošta pagal "Liaudies kultūra" 1993 m.

2011 m. spalio 5 d., trečiadienis

SIELA IR GAMTOS ELEMENTAI(3)Oras ir Žemė

G. Beresnevičius. Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys:
SIELA IR ORAS
Sielos sąsajos su oro stichija menkiau žymios, nors kartais mirusiųjų pavidalai nusakomi kaip “ Vėjo dvelksmas“[32], rūkas, garas, jie permatomi „lyg voratinklis“[33]. Sielos ar dvasios orinė prigimtis žinoma ne tik pagoniškąjai, bet ir krikščioniškąjai tradicijai: Viduramžiais manyta, kad dvasios galinčios susikurti kūną, sutirštindamos orą ir pasirodyti kaip šunys, katės ir kiti gyvūnai[34]. Vis dėlto įvairios dvasios ir kai kurie mirusieji tiesiog pasirodo ore, arba jų pavidalai nusakomi oro ar jam artimomis analogijomis. Galimas sielos ir oro siejimas per kvėpavimą, tačiau čia būtų kalbama ne tiek apie orą, kiek apie gyvybines organizmo ir pačios sielos galias, besireiškiančias kvėpavimu[35].
Baltiškoje nekrokulto tradicijoje esama laidojimo ore, t.y. iškeliant mirusįjį į viršų, pavyzdžiui, įdedant „į medį“ Sovijaus mite[36]. Greta kitų tokio laidojimo aiškinimų neatmestina ir prielaida, kad taip laidojant, siela ar tam tikra jos dalis priartinama prie oro, plg. Irano arijų supratimą apie „gyvenimo galią“, kuri po žmogaus mirties įsilieja į vėją[37]. N. Vėliaus studijoje atskleidžiamas velnio ryšys su vėju[38] ir konstatuojama, kad „skraidymas su vėju, viesulu ar vėtra yra tipiškas toms mitinėms būtybėms, kurios vienaip ar kitaip santykiauja su mirusiaisiais“[39]. Tačiau tolimesnis mirusiųjų vėlių siejimas su velniu viesulo pavidalu reikalautų velnio ir vėlės sąvokų genezės aiškinimosi.
Vis dėlto ir vėl galima pastebėti, kad siela oro stichijoje yra artima velniui.
SIELA IR ŽEMĖ
Nors kūnas dažniausiai laidojamas žemėje, siela su žeme bemaž nesiejama. Kartais anga žemėje ar šulinys pasakų bei sakmių herojų atveda į pomirtinį pasaulį, esantį po žeme; į tokį ar panašų pasaulį patenkama, nusileidus ar įėjus į piliakalnio vidų. Tačiau yra pasauliai, esantys „po žeme“, o ne „žemėje“. Panašus įsivaizdavimas lydi ir paprotį mirusiesiems skiriamas aukas mesti ar nulieti ant žemės (po stalu, ant aslos ar pan.). M. Pretorijus pasakoja, kad Prūsijos lietuviai taip aukodavę Žemynėlei, tikėdami, kad mirusiojo vėlei nuo to palengvėja. Aukotojai ant žemės mesdavę po tris kąsnelius duonos ir mėsos, nupildavę po tiek pat šaukštų, linkėdami, kad Žemynėlė aname pasaulyje (kiti sakydave danguje) globotų ir aprūpintų mirusiojo vėlę (LPG 603-604). Tam tikras šio liudijimo paradoksas – Žemynos prašoma, kad šioji globotų mirusįjį danguje – atsirado galbūt degraduojant seniesiems tikėjimams. Tačiau tikėtina, kad tam tikru laikmečiu baltai įsivaizdavo pomirtinį pasaulį esant po žeme. Tokiu atveju Žemyna  ar Žemynėlė kaip Deivės motinos hipostazė pomirtiniame pasaulyje turėjo reikšmę.
http://www.gargoyle.nl/static/images/tn_wulfande6.jpg
Galbūt perspektyvesniu pasirodytų sielos siejimas su akmeniu, ypač prisimenant baltų ir kaimyniniuose kraštuose gają „pėduotų akmenų“ tradiciją (KLPK 46), dažnai tikint, kad tokiuose akmenyse įspaustos velnio pėdos[40]. Nežinau, ar tokių „velniopėdų“ nebūtų galima sieti su keltų papročiu, kuriame pėda ant akmens turėjo svarbią reikšmę genties didvyrio reinkarnacijos procese. naujio karaliaus intronizacija keltuose vykdavo ant mirusio karaliaus kapo. Sosto įpėdinis turėjo pastatyti koją ant akmenyje iškalto mirusio karaliaus pėdos pėdsako, kad taip galėtų būti pripažintas karališkosios dinastijos įpėdiniu – mat, uždėjus koją ant pėdsako akmenyje, iš akmens į naująjį karalių pereidavo mirusiojo valdovo siela[41]. Čia prisimintinas retas lietuvių tikėjimas, kad mirusiojo siela išeina pro kojos kulnį (BMIL 40 N. 338).
LITERATŪRA
32. Straubergs K. Min. veik., S. 220, plg. S. 214.
33. Beresnevičius G. Op. cit. P. 90.
34. Straubergs K. Min. veik., S. 220.
35. Beresnevičius G. Op. cit. P. 89-89.
36. Plg. Vėlius N. Kaip baltai laidojo mirusiuosius…P.59.
37. Lommel H. Die Religion Zarathustras nach dem Awesta dargestellt. – Tübingen, 1930. – S. 169.
38. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis… P. 69-72;
39. Ten pat, P. 72.
40. Ten pat, P. 67.
41. Cit. iš Szafrański W. Zwyczaje, obrzędy i simbole religijne w davnej Europie//Zwyczaje, obrzędy i simbole religijne. – W., 1978. – S. 351 – 401; S. 369.
SUTRUMPINIMAI:
BDŽ – Balys J. Dvasios ir žmonės. Liaudies sakmės//Lietuvių tautosakos lobynas. I. -Bloomington, Ind., 1951.
BLMM - Balys J. Liaudies magija ir medicina//Lietuvių tautosakos lobynas II.- Bloomington, Ind., 1951.
BLV – Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių.- Chicago, 1903.
BMIL – Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos. – Silver Spring, 1981.
KLPK -kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimų katalogas. -V.,1973.
LKŽ XIV – Lietuvių kalbos žodynas. – V., 1986. – T.XIV.
LMD – Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai, esantys lietuvos MA Lietuvių literatūros institute.
LPG - Mannhardt W.Letto – preussische Gőtterlehre. – Riga, 1936.
LPK – Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas//Tautosakos darbai. – K., 1936 – T.2.
LTR – Lietuvos MA Lietuvių literatūros instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.
SŠLS – Slančiauskas M. Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. V.,1975.
PSRL XVII – Polnoe sobranije ruskich letopiscei. – C.-P., 1907. – T.XVII. – Rusų k.
Paruošta pagal „Liaudies kultūra“ 1993m.
Laukite tęsinio apie sielos PRAŽUVĄ.

SIELA IR GAMTOS ELEMENTAI(2)Ugnis

Beresnevičius G. Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys:
SIELA IR UGNIS
Minėtoje N. Vėliaus studijoje konstatuojama, kad velnias lietuvių tautosakoje taip pat siejamas su ugnimi, tiesa, rečiau nei su vandeniu[20]. Siela ar vėlė taip pat pasirodo greta ugnies ar ugnyje, tad lietuviai tikėjo, kad „ugnin negalima spjauti ir nešvariu vandeniu užlieti, nes ugnyje dūšelės kenčia“ (BLMM 40N.222plg. N. 223 – 224,226).

Aukojimas Ugniai
Dažnai sakoma, kad mirusiųjų vėlės atgailauja krosnyje (BMIL 104 – 106). Tikėjimai, mirusiuosius siejantys su krosnimi, pakankamai seni. Iš archeologijos žinomaspaprotys mirusiųjų galvas (kaukoles) laidoti atskirai, kartais pakasant jas po židiniu, primintų lietuvių sakmėse minimas riedančias galvas (kaukoles): jos kartais pačios keliauja arčiau ugnies (BDŽ 81 N.105); kartais tapatinamos su pačiu mirusiuoju (BDŽ 48 N. 58).
Tam pačiam kontekstui priklausytų ir tikėjimas, kad mirusio žmogaus vėlė sėdi ant kamino, o rytojaus dieną, pakūrus krosnį, su dūmais lekia į dangų (BMIL 42 N. 364). Pastarasis tikėjimas primena Žilbero de Lenua paminėtą kuršių būrimą, kai pagal laidotuvių laužo dūmų kryptį sprendžiama, kur iškeliauja siela[21], bet lietuvių įsitikinimą, kad prie mirštančio žmogaus degančios žvakės dūmų kryptis rodo ir žmogaus vėlės kelionės kryptį[22]. Čia tikriausiai susiduriamasu sena indoeuropietiškatradicija – taip indai tikėję, jog Agni kaip sielos vedlys ugnyje mirusįjį palydi į kitą pasaulį[23]. Toks ugnies hierofanijoje apsireiškiančio „sielos vedlio“fenomenas netgi terminologiškai atsikartoja mirusiųjų deginimo paprotį grindžiančiame Sovijaus mite – čia baltų bei ugrofinų genčių mirusiuosius į pomirtinį pasaulį vedantis asmuo taipogi vadinamas „sielų vedliu“[24].
Mirusiojo sudeginimas matomas jau rekonstruojamame indoeuropietiškame laidojimo rituale[25], o mirusiųjų deginimo deginimo paprotį baltų kraštuose šaltiniai mini jau nuo IX a. Vulfstanas teigia, jog aisčių gentyse įprasta deginti mirusiuosius[26], Henrikas Latvis mini žuvusių kuršių deginimo apeigas 1210 m. (LPG 33), Baltramiejus Anglas apie tai kalba 1240 m. [27], mirusiųjų deginimas minimas 1249 m. Vokiečių ordino taikos sutartyje su prūsais (LPG 41), eiliuotoje Livonijos kronikoje 1252 – 1254 m. (LPG 73 – 75). Petro Dusburgiečio kronikoje (LPG 88), NikolajausJeršino eiliuotoje prūsijos kronikoje (LPG 108 -110), Pilypo de Mezjero kronikoje 1364 m. [28], Hermano Vartbergės bei Vygando kronikose , mininčiose ir prie Veliuonos kritusio kunigaikščio sudeginimą 1352 m., Algirdo – 1377 m. ir Kęstučio – 1382 m. (LPG 122 124), o taip pat Jono Dlugošo (LPG 141 – 41 – 142), Laurencijaus Blumenau (LPG 174) kronikose ir kituose vėlesniuose šaltiniuose bei kompiliacijose.
Mirusiųjų deginimo papročio pagrindimo versiją, be jau minėto Sovijaus mito, pateikia Lietuvos metraščių legendinė dalis, kurioje pasakojama apie  Lietuvos didžiojo kunigaiščio Šventaragio sudeginimą Neries ir Vilnios santakoje (ПСРЛ XVII 235, 251, 305, 366 – 367, 493 – 494), bei ją pratęsianti M. Strijkovskio kronika[29], taip pat  – A. Vijūkas  – Kojelavičius[30].
Ugnies funkcija laidotuvių rituale gali būti aiškinama kiek kitaip. Tyrinėtojai pabrėžia apvalomąją ugnies reikšmę[31] – šią interpretaciją atitiktų lietuvių tikėjimas, kad ugnis yra labai švari, su ugnimi ir dūšias čysčiuj valo“ (BLMM 40 N. 225, plg. 41 N. 227). Antra vertus, kaip jau pastebėta aukščiau, ugnis galėjo būti įsivaizduojama mirusiojo palydovu pomirtinėje kelionėje arba tą kelionę apskritai įgalinančiu dalyku. Be to, ugnis sunaikinanti kūną laidotuvių lauže, tuo pačiu išlaisvina sielą, ir ši, nesaistoma kūno, gali lengvai iškeliauti į pomirtinį pasaulį. Greičiausiai nė viena iš šių svarbių funkcijų laidotuvių ritualuose bei su jais susijusiuose tikėjimuose nebuvo ignoruojama.
Kol kas galima pastebėti, kad lietuvių pasaulėžiūroje įžvelgiami du pomirtinį sielos likimą nusakančių vaizdinių sluoksniai: viename tariama, kad siela po mirties turinti pereiti vandenį, kitame – ugnį. Reikia manyti, kad šiedu sluoksniai atitinka du – „vandeninį“ bei „ugninį“ laidojimo ritualus ir tuo pačiu liudija kažkokį archainėje religinėje tradicijoje įvykusį lūžį, kurio metu nuo „vandeninio“ ritualo pereita prie laidojimo ugnyje. Ši chronologinė seka jokiu būdu nepanaikina biritualizmo galimybės, atitinkamai susiklosčius sąlygoms, o pats „chronologiškumo“ įspūdis, galbūt, aiškintinas ir kaip dviejų religinių – kultūrinių tradicijų susidūrimo rezultatas.
Įtikėtina, kad tose baltų gentyse  ar jų grupėse, kur vyraudavo chtoninė religija, įsigalėdavo „vandeninis “ laidojimas, o ten, kur vyraudavo dangiškoji religija, laidota ugnyje. Religijų istorijoje, suprantama, abi šios intencijos galėjo liestis; be to, neužmirština, kas su chtoniškąja religija sietinas „vandeninis“ laidojimas galėjo priklausyti labiau su chtoniškąja erdve susijusių valstiečių laidojimo tradicijai ir pan.
LITERATŪRA
20. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis… P. 63-66;
21. Apie šį liudijimą smulkiau žr. žemiau poskyryje „Pražuva“.
22. Smulkiau žr.: Beresnevičiaus G. Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys: sielos struktūra//Lituanistika. – 1990. – Nr.2.-P.87 -96; P. 87-88.
23. Lanczkowski G. Die heilige reise. – Freiburg, Basel, Wien, 1982.-S.18.
24. Žr. B.Savukyno ir J. Tumelio vertimą, cit. iš: Vėlius N. Kaip baltai laidojo mirusiuosius//Kultūros barai. – 1988. – Nr.1. – P.56-59;58;T.1. – S.127-129 bei LPG S. 57-59.
25. Ivanov V.V. Rekonstrukcija struktury simvoliki i semantiki indoevropeiskogo pogrebalnogo obriada//Isledovanija v ob. P.5-11. – Rusų k.
26. Cit. iš Toporov V. N. Konyja sostezanija na pochoronach// Isliedovanija v oblasti…P.12-47;P.15.-Rusų k.
27. Cit. iš: Vėliaus N. Kaip baltai laidojo mirusiuosius…P. 57.
28. Cit. iš : Nikžentaitis S. Gediminas. – V.,1989. -P.101 – 103
29. Kronika Polska. Litewska, Žmódska i wszystkej Rusi M. Strijkowskiego. – W.,1846. T. 1. – S. 308-311.
30. Vijūkas Kojelavičius A. Lietuvos istorija. – K., 1989. – P. 129-130.
31. Gierlach B. Sanktuaria slowianskie. – W., 1980. – S. 27.
SUTRUMPINIMAI:
BDŽ – Balys J. Dvasios ir žmonės. Liaudies sakmės//Lietuvių tautosakos lobynas. I. -Bloomington, Ind., 1951.
BLMM - Balys J. Liaudies magija ir medicina//Lietuvių tautosakos lobynas II.- Bloomington, Ind., 1951.
BLV – Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių.- Chicago, 1903.
BMIL – Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos. – Silver Spring, 1981.
KLPK -kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimų katalogas. -V.,1973.
LKŽ XIV – Lietuvių kalbos žodynas. – V., 1986. – T.XIV.
LMD – Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai, esantys lietuvos MA Lietuvių literatūros institute.
LPG - Mannhardt W.Letto – preussische Gőtterlehre. – Riga, 1936.
LPK – Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas//Tautosakos darbai. – K., 1936 – T.2.
LTR – Lietuvos MA Lietuvių literatūros instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.
SŠLS – Slančiauskas M. Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. V.,1975.
PSRL XVII – Polnoe sobranije ruskich letopiscei. – C.-P., 1907. – T.XVII. – Rusų k.
Paruošta pagal „Liaudies kultūra“ 1993m.
Tęsinys apie sielos santykį su oru, žeme.

SIELA IR GAMTOS ELEMENTAI (1)VANDUO

„Po Norberto Veliaus netekties 1996 metais Gintaras Beresnevičius raše, kad dar kelios etnologu kartos busiančios jo. Skaudu, bet po dešimtmečio ši fraze iškyla jau mąstant apie paties Gintaro palikimą – į knygas sudėtus ir įvairiuose leidiniuose pasklidusius tekstus, atradimus ir įžvalgas, pagaliau dosniai pažertas įdejas, laukiančias pratęsimo ar polemikos, jo pamokas esamiems ir būsimiems mokiniams.

Foto Tautosakos darbai XXXII 2006
Apie lietuvių religiją ir mitologiją Gintaras intensyviai raše beveik du dešimtmečius, interpretavo, rekonstravo, o kartais tiesiog modeliavo senąją lietuviu (ar kitu genčių) dvasinę tradiciją, grąžindamas jai gyvybę ir logiką, pasikliaudamas jos pajegumu atsakyti i esminius žmogaus buties klausimus. Tuos klausimus jis nuolat užduodavo ir tiriamam objektui, ir sau, atsakymus taip pat tikrino visu pirma savąja – intelektine ir dvasine – patirtimi. Autoriaus vardas visada žadejo intrigą, intelektualini nuotykį, skaitymo malonumą ir tuo pat metu suinteresu
otą, nuoširdų santykį tiek su tyrimo objektu, tiek su adresatu, atradimu paradoksalumą ir subtilią autoironiją.
Gintaras Beresnevičius senosios lietuvių religijos ir mitologijos studijas pavertė amžių sandūros aktualija. Bendraujant su studentais matyti, kad ne tiek daug yra humanitarinių mokslų tyrinėjimų, į kuriuos devyniolikmetis nertu stačia galva, o išnėręs susivoktu, jog šis tyrimu laukas nors ir sunkiai aprėpiamas, bet nepaprastai viliojantis ir kupinas atradimų džiaugsmo.“ (ISSN 1392–2831 Tautosakos darbai XXXII 2006, Saulė Matulevičienė)
Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys: SIELA IR GAMTOS ELEMENTAI
Senųjų tautų religijose siela, nors ir pripažįstant jos kitoniškumą, transendentiškumą, vis dėl to buvo laikoma to paties fizinio pasaulio dalimi. Įdaiktinantis senojo žmogaus mąstymassielą suvokė kaip tam tikrą medžiagą, tiesa, subtilesnę nei kitų gamtos kūnų: ji nusakoma kaip skysta ar taki, oro prigimties arba ugnies substancija[1]. Kita vertus, įterpta į pasaulį, siela tam tikru aspektu ima priklausyti nuo medžiaginių veiksnių. Todėl, nagrinėjant senovės lietuvių sielos sampratą , neišvengiamai tenka pažvelgti į sielos ir pagrindinių gamtos elementų santykį. Toks požiūris padėtų nustatyti sielai artimiausius elementus, o tai gal priartintų ir ateityje įmanomo sielos įvaizdžio genezės bei prigimties nagrinėjimo.
Fotodarbas L. Balsys
SIELA IR VANDUO
Visų pirma pažymėtina, kad šis straipsnis įsiterpia į N. Vėliaus pradėtą lietuvių religijos personažų santykio su pirminiais  gamtos elementais nagrinėjimą. Knygoje „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“ N. Vėlius aptaria chtoniškojo velnio santykį su vandeniu, ugnimi, oru, akmenimis[2]. Dėl neabejotino sielos (vėlės) ir velnio įvaizdžių artumo[3] mums svarbi N. Vėliaus išvada, kad velnias lietuvių tautosakoje ypač dažnai siejamas su velniu: jis „pasirodo prie vandens, gyvena vandeny, po vandeniu; stebuklinėse pasakose jo karalystė vaizduojama už vandens, net pusiau krikščioniškasis pragaras, kuriame gyvena velniai ir jiems tekę mirusieji, irgi neretai įkurdinamas ežere arba balose“[4].
lygiai taip pat dažnai su vandeniu siejama siela. Galimas dalykas, velnio ir vandens bei sielos ir vandens sąsajas reiktų suprasti kaip vieno ir to paties reiškinio atvejus. Taip lietuviai tikėję, jog kadaise, žmogui mirus, ant stalo būdavo statomas švęsto vandens puodelis, įdant iš kūno išėjusi vėlė „išsimaudytų ir eitų čysta dangun“ (BMIL17 – 18N. 15). Arba tariama: „kai žmogus jaučiasi, kad tuojau mirs, tai stato kas nors bliūdą vandens pakūčioj, kad numirusio žmogaus dūšia, išėjus iš kūno, nusipraustų čystam vandeny ir visus purvus palikus eitų pas Dievulį“ (BMIL 47 N.413); su tokiais tikėjimais gretintinas ir paprotys po mirties velionio lovos gale kabinti rankšluosčius (BMIL 47 N. 414). Tokie tikėjimai užrašyti ir Polesėje palei Pinską XIX a. 7-ame dešimtmetyje – čia manyta, kad žmogaus vėlė po mirties pasineria arba prausiasi vandenyje, kurį randa namuose, o tokio vandens atsigėręs žmogus greitai miršta[5].
Pomirtinis vėlės „pasinėrimas“ į vandenį gali būti aiškinamas platesniame religijų vaizdinių horizonte:mirusysis, prieš patekdamas į mirusiųjų pasaulį, turi persikelti per vandens ribą (upę, ežerą, marias)[6]. Verta prisiminti ir N. Vėliaus teiginį, jog lietuvių tautosakoje „įvairiose situacijose vaizduojamas vanduo yra tas pats mirusiųjų gėrimas, be kurio vėlė negali būti priimta į mirusiųjų tarpą“[7], palyginimui klasikinį atsigėrimo iš Letos motyvą – tik mirusiųjų upės vandens atsigėręs žmogus tampa tikru mirusiuoju.
Taip lietuvių sakmėse minimi atvejai, kai žmogui atsigėrus vandens, jo siela atsiskiria nuo kūno (LTR 783/447/; LMD III 146/122/, plg. SŠLS 210N. 361=BDŽ 19-20 N. 19; BLV 62 N. 9).
Galbūt vandens kaip mirties slenksčio ar ypatingais atvejais – net priemonės motyvas nulėmė paprotį mazgoti ir plauti patalpą, jei ligonis sunkiai miršta, tikint, kad tai padės jam greičiau numirti (BMIL 45 N. 389-391).
taigi mirties metu sielai reikia vandens ar ji bent prie jo priartėja. Toks poreikis aiškinamas prausimosi, apsivalymo prasme, kurią galima pratęsti į lavono mazgojimo paprotį, minimą jau M. Pretorijaus apie 1670 m. (LPG 602, plg. BMIL 55 N. 512-515). Pačiai sielai apsiplauti reikalingas vanduo statomas greta mirštančio žmogaus. Antra vertus, vanduo vartojamas ir kaip sielos atsiskyrimo nuo kūno priemonė.
Sielos ir vandens ryšys gali būti pratęsiamas ir toliau. Tarp lietuvių posakių, tapatinančių sielą ir širdį (LKŽ XIV 851; 853;859) bei turinčių paralelių izoliuotai gyvenančių tautų tikėjimuose[8], yra ir toks: „Bagoto širdis baloj mirkyta, pekloj džiovyta“ (LKŽ XIV 853). taigi vanduo, ypač nešvarus, gali būti suprantamas ir neigiamai. Ne veltui lietuvių pasakų velniai su jiems atitekusių žmonių vėlėmis dingsta pragarui artimuose ar su juo tapatinamuose ežere ar baloje[9]. Prausiantis ar mirties akimirką vanduo naudojamas kaip apsivalymo priemonė arba padedanti sielai greičiau atsiskirti nuo kūno.  tačiau pragaro , t.y. neigiamos erdvės tapatinimas su žemomis, drėgnomis vietomis nėra atsitiktinis.
Kadaise lietuvių pomirtinis pasaulis galėjo būti talpinamas „už vandens“: tačiau tokią lokalizaciją dar senojoje lietuvių religijoje pakeitė ar keitė kita, galimas dalykas, dangiškoji pomirtinio gyvenimo versija. Tokiu atveju ankstyvesnė „vandeninio“ ar „užvandeninio“ pomirtinio pasaulio erdvė tapo neigiamų jėgų ir blogų mirusiųjų buvimo vieta, o šviesieji lietuvių religijos personažai bei teisingai gyvenę mirusieji buvo perkelti į dangų.
Esama požymių, liudijančių , kad bene ankstyviausiai išryškėjusi sielos sąsaja su gamtos elementais buvo jos ryšys su vandeniu.
Indoeuropiečių religijose pati siela dažnai vaizduojama kaip taki substancija. Taip hetitų siela i s t a n z a n a -lašanti, taki, dievai ją gali išlieti „kaip vandenį“[10]. Toks įsivaizdavimas išsilaiko ilgai, iki Viduramžių. Dar XIII a. Bertoldas iš Regensburgo, kalbėdamas apie sielą, kurią angelas suteikia embrionui motinos kūne, šį vyksmą nusako žodžiu „įlieja“: „Als daz kint lebentewirt in sîner muoter lîbe, sô giuzet im der engêl die sêle în“[11].
Lietuvių tautosakoje sielos kartais nusakomos kaip pragaro katiluose verdančios putos (LTR 42/31/, 272/47/, 724/29/…LMD I 300/14/,I 494/15/, I 1000 /675/…); su pastaruoju vaizdiniu galėtų būti siejama žinoma pasaka „Eglė žalčiū karalienė“, kurioje mirusysis pasirodo kraujo puta. Tokios putos ant vandens, ir ypač  – ant marių paviršiaus galėtų priminti antikinėje mitologijoje žinomą Afroditės gimimo iš „jūros putų“ motyvą. Įtikėtina, kad ir pasakoje „Eglė žalčių karalienė“  minimos putos turėtų tam tikrą ryšį su Afroditės – Kronidės gimimo aplinkybėmis, o putos ant marių paviršiaus tiek lietuvių pasakoje, tiek antikiniuose mituose turi ryšį su Krono pjautuvu ir Eglės brolių dalgiais. T.y. „Eglė žalčių karalienė“ kadaise galėjo priklausyti teogoninių mitų korpusui.
Negalima nepastebėti ir sielos bei vandens ar tiesiog drėgmės ryšio kosmogoniniuose motyvuose. Lietuvių sakmėje žmogus atsiranda, Dievui nusispjovus (SŠLS 117N. 18). Tai, kad žmogus atsiranda tokiu originaliu būdu, gali būti aiškinama plačiame religijų istorijos ir etnologijos  kontekste[12], tačiau šiuo atveju svarbu, kad viena lietuvių antropogonijos versija aiškina žmogų atsiradus iš drėgmės. Šį aiškinimą galima būtų susieti su kosmogonijoms bendru vandens kaip pirmapradžio elemento vaizdiniu; baltų kosmogonija taip pat konstatuoja pradžioje buvus vandenį[13]. Tad žmogaus ir pasaulio atsiradimo pagrindas tam tikra prasme galėtų būti gretinamas, juolab, kad įmanoma religinė – psichologinė tokios sąsajos motyvacija[14]. Įndoeuropiečių tradicijoje vaisingumą, gyvybę skatina iš viršaus krentantį drėgmė. Vyresniojoje Edoje teigiama, kad nuo amžinai žaliuojančio Y g g d r a s i l medžio, augančio ties U r d šaltiniu, žemyn, į slėnius, krenta rasos (Viol.19)[15]. Pastarasis vaizdinys artimas lietuvių kosmogonijos „grūšelei“, iš kurios iškrenta kibirkštėlė ar kibirkštėlės, ir atsiranda marios[16]. Pats drėgmės, rasos, kibirkštėlės – savotiškos „marių“ hologramos – kritimas iš viršaus nurodo tą patį kūrimo kontekstą, kaip ir lietuvių Dievo nusispjovimas: kuriama iš viršaus žemyn. Taip chantų ir mansių etiologinė sakmė pasakoja, kad pirmoji moteris Evi atsirado iš lašo, nukritusio iš viršaus, iš „viršuje“gyvenančio senelio buveinės[17].
Atrodo, jog sielos ir vandens (drėgmės) ryšys būtų bene archaiškiausia sielos ir gamtos elementų santykio išraiška, ar bent atspindėtų chronologiškai ankstyviausia „sielos istorijos“ akimirką, kai ji atsiranda iš drėgmės[18].
Šiame kontekste visiškai dėsningas sielos pomirtinis grįžimas į vandenį. N. Vėlius teigia, jog kadaise baltų pomirtinis pasaulis buvo įvardytas „paskanda, paskandomis“ ir, ko gero, įsivaizduotas esantis vandenyje ar už vandens; norint į jį patekti, reikia pereiti vandenį, t.y. nuskęsti[19]. Atrodytų, jog toks „už vandens“ esantis pomirtinis pasaulis laikui bėgant nustojo ankstesnės reikšmės ar bent jau prarado visuotinumo pobūdį, pomirtinį pasaulį perkėlus į dangų ar tiesiog „už pasaulio ribos“. Tačiau ankstesnysis sielos „vandeninis“ likimas paliko neišnykstantį pėdsaką laidojimo papročiuose. Visų pirma tai lavono mazgojimas, vandens reikšmė merdėjimo metu bei tikėjimas, kad siela po mirties prausiasi vandenyje.  Galima spėti, kad, keičiantis pomirtinio pasaulio dislokacijos vietai, ankstesnysis jos likimas buvo „atitrauktas“ iš transcendentinės erdvės ir nusėdo „čia ir dabar“, būtent – laidojimo papročiuose. Tai galėjo būti ir savotiškas kompromisas, „vandens ritualuose“ realizuojantis atchainę religinę sistemą, bet tuo pačiu transcendentinę erdvę išlaisvinantis kitiems, naujiesiems vaizdiniams.
savo ruoštu tokioje archainėje religijoje su vandeniu siejamas velnias galėjo būti vandenyje ar „už vandens“ gyvenančių mirusių valdovas, ir būtent iš to laikotarpio išliko velnio ir sielos (vėlės) artumas, jų sąsaja su vandeniu bei drėgme.
LITERATŪRA
1. Auer J. Die Welt – Gottes Schöpfung//Kleine Katholische Dogmatik. Bd. 3. – Regensburg, 1975. – S.269.
2.Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. – V., 1987. – P. 59-72; apie gamtos elementus pasaulio kūrimo mitikoje kalba N. Laurinkienė, žr..: Laurinkienė N. Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose. – V., 1990.- P. 44-71, P.95-97.
3. Vėlius N. Min. veik.,P. 162-200.
4. Ten pat, P. 59, žr. P. 59-63.
5. Tolstoj N.I. Perevoračivanije predmetov v slavianskom pogrebalnom obriadie//Isliedovanija v oblasti balto-slavianskoj kultury. Pogrebalnyj obriad. – M.,1990. – P.119-128;P.121. – Rusų k.
6. Plg.: „Tiek graikų…, tiek šiaurės germanū…,tiek slavų…mirusiųjųbuveinė įsivaizduojama už upės, ežero ar kitokio vandens telkinio, kurį turi vėlės pereiti“ – cit. iš: Vėlius N. Min. veik.,P.169.
7. Ten pat, P. 169.
8. E. B. Tailoro duomenimis, karaibai tiki, jog siela gyvena širdyje, tonganiečiai maną, jog siela gyvena visame kūne, bet koncentruojasi širdyje, basuto genties žmonės apie mirusįjį sako: „jo širdis išėjo“ ir t.t. Žr.: Tailor E.B. Pervobytnaja kultura.- M., 1989. – P. 21. Rusų k.
9. Vėlius N. min. veik., P. 181.
10. Popko M. Wierzenia ludów staroźytnej Azji Mniejszej.- W.,1989.- S. 130.
11. Cit. iš Straubergs K. Die Epiphanic der Seele// Commentationes balticae. Jahrbuch des baltischen Forschungsinstituts. III. – Bonn, 1957.Bd. 3.- S. 209-229; S. 220.
12. Bagdanavičius V. Žmogaus ir pasaulio pradžia lietuviškoje tautosakoje. I – II.// Laiškai lietuviams.- 1982. Nr. 1. – P.21-25; Nr.2.- P. 46-51.
13. Laurinkienė N. Min. veik., P. 44-54.
14. Kioiper F. B. Trudy po vediskoj mifologii. – M., 1986. – C.112-146. – Rusų k.
15. Cit. iš Die Edda. Nach der Handschrift des Brynjolfur Sveinsson in der Űbertragung von Karl Simrock. – Berlin, 1987. 2Aufl. – S.9.
16. Beresnevičius G. Pasaulio sukūrimas senovės lietuvių religijoje// Naujasis židinys.- 1990. – N. 1. – P.8-17; P.15-16.
17. Mify, predanija, skazki chantov i mansi. – M., 1990. – C. 60-63. – Rusų k.
18. Plg. viduramžiais ir dar vėliau gyvavusį įsitikinimą, kad kai kurie šliužai bei varliagyviai apskritai atsiranda „iš drėgmės“.
19. Vėlius N. Senovės lietuvių religija ir mitologija//socialinis krikščionybės vaidmuo Lietuvoje.- V., 1986. – P.9-42; P.39; plg. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis…P. 59.
SUTRUMPINIMAI:
BDŽ – Balys J. Dvasios ir žmonės. Liaudies sakmės//Lietuvių tautosakos lobynas. I. -Bloomington, Ind., 1951.
BLMM - Balys J. Liaudies magija ir medicina//Lietuvių tautosakos lobynas II.- Bloomington, Ind., 1951.
BLV – Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių.- Chicago, 1903.
BMIL – Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos. – Silver Spring, 1981.
KLPK -kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimų katalogas. -V.,1973.
LKŽ XIV – Lietuvių kalbos žodynas. – V., 1986. – T.XIV.
LMD – Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai, esantys lietuvos MA Lietuvių literatūros institute.
LPG - Mannhardt W.Letto – preussische Gőtterlehre. – Riga, 1936.
LPK – Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas//Tautosakos darbai. – K., 1936 – T.2.
LTR – Lietuvos MA Lietuvių literatūros instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.
SŠLS – Slančiauskas M. Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. V.,1975.
PSRL XVII – Polnoe sobranije ruskich letopiscei. – C.-P., 1907. – T.XVII. – Rusų k.
Paruošta pagal „Liaudies kultūra“ 1993m.
Laukite tęsinio apie sielos santykį su ugnim, oru, žeme.

2011 m. balandžio 29 d., penktadienis

Per lygiadienį atšvęsti Nauji metai pagal Saturno 32 metų ciklą. Kas tai?


Dešimtieji metai pagal Saturno ciklą ŠARKOS metai
1915;1947;1979;2011 
Šarka šventas paukštis – Dievų šventų maldų nešėja. Šarkos atvaizdas tinka visoms meditacijoms, mantroms ir maldoms. Šarka siejasi su Dievo žodžiu, nes jo simbolinis ženklas yra: Šarka Žemės arba Saulės pavidalo rate. 
Šarkos kaip ir Žalčio metai maginiai. 
Tai apsaugos įsigijimo metai, kada visos maldos išgirstamos ir visi pageidavimai išsipildo. Šiais metais niekam negalima linkėti blogo, mėtyti vėjais žodžių, duoti įvairius pažadus. Tai metai, kada ypatingai padeda maldos. Verbalinė magija, nužiūrėjimai, prakeiksmai sustiprėja, nes devai eidami pro neatsargiai mestą žodį, gali įsikūnyti žmoguje. Todėl Šarkos metais reikia kuo daugiau melstis, skaityti šventas knygas, stebėti atsitikimus, nes tai ženklai iš Dangaus. 
Šiais metais vyksta įvairūs smulkūs įvykiai, kurie vėliau atveda prie sunkių ir didelių pasekmių. Netyčia mestas žodis vėliau gali brangiai kainuoti. Įvairius popierius ir dokumentus reikia pasirašyti labai atsargiai. Tai nusivylimų ir apgaulių metai, juk velniai veikia per žodį ir pažadus,kurie tuo momentu gali būti nusikalstami. 
Žmonės gimę Šarkos metais turi būti juodai-balti. Toks plunksnų atspalvis pas Šarką atspindi šventą Izedą Mantraspentą, kuris padeda žmogui atskirti Šviesą nuo Tamsos, Gėrį nuo Blogio. Būtent juodai-baltas atspalvis primena kiekvienam žmogui apie gresiančias pagundas. Žmogus-Šarka turi būti labai vikrus, būti palydovu, sekti, kas pasakyta, kas pažadėta. Tokiam žmogui rekomenduojama pastoviai melstis, niekada nesimėtyti žodžias, visada judėti, perspėti kitus, ginti juos nuo visokių avantiūrų, greitai narplioti intrigas. 
Šarkos aštrialiežuviai, gudrūs, bet jų gudrumas netgi ne gudrumas, o apsimetinėjamas. Tarp balto ir juodo gali balansuoti lyg virš prarajos, apie ką primena jų plunksnos.Žodžiais jų neapgausi, jų galvose akimirksniu gimsta reikalinga versija. Šarka vagilė, bet vagia ji tik iš vagių. Jų vagystės būna tartum atpildas. Tartum apgavystė, o iš esmės – teisingumo atstatymas. Bausmė priklauso nuo dvasinės šarkos švaros ir lygio. Ar ima šarka ką nors sau, ar nieko neima? Chodžai Nasredinui nieko nereikėjo.  
Jei žmogus vikrus, judrus, greitas žodžiu, puikiai orientuojasi situacijoje, aiškus ir blaivus protas, loginis situacijos apmąstymas, sekundinis įvairių variantų  įvertinimas – žmogus turi Šarkos totemą. Tokie žmonės vienu metu gali daryti kelis darbus ir labai gerai. Jų galvose sukasi daugybė norų ir pramogų, kurios paprastai apjungia žmones darbui.  
Totemas pasireiškia, kai žmogus gyvenimo bėgyje keičia plaukų spalvą. Greit žyla ypatingai brunetai, žili vėl gali tapti brunetais spalvą. Iki 32 metų, kol nepraėjo vienas ciklas, plaukų dažymas ir kosmetika pas zoroastriečius buvo laikoma gėdinga. Plaukų spalva gali keisti kelis sykius, ypatingai paauglystėje. Šarka amžina keliautoja. Šarkos labai keičiasi, labai mėgsta žaidimus, jos užsigimę žaidėjai. Gudrauja, kaip Chodža Nasredinas, kuris kiekvieną galėjo sugluminti, išsisukti iš bet kurios situacijos žodžio pagalba. Turbūt jis gimė Šarkos metais, tuo labiau kad jis buvo skrajūnas ir greit orientuodavosi situacijoje, darydavo teisingą pasirinkimą, modeliuodavo situaciją. 
Jei Šarka neiškalbi, jei nekeičia plaukų spalvos arba greit nuplinka, apkiautusi ir skrenda tik iš viršaus žemyn, vadinasi veikia  antitotemas. Ypatingai tai pastebima kalboje: neištaria daug raidžių, maišo žodžius, lėta reakcija. Kas Šarkai priešpastatomas? Požemių gyventojas Kurmis. Būtent viską matanti Šarka ir aklas Kurmis, naikinantis šaknis, turintis raktą nuo peklos. 
.Vienas iš svarbesnių įvykių Šarkos metais, kai laimėjo kurmiškos situacijos, tai Antarktidos atradimas. O juk melsvoji rasė, kurią išniekino Agro–Manju (velnias), tai pramušta žemė Antarktidoje. Antarktidą atrado vokietis Bellinsgauzenas tais metais, kai gimė komunizmo klasikai Engelsas ir Marksas. Sekanti ekspedicija buvo po 100 metų, tada sušalė tyrinėtojas Skotas. Kam lįsti į peklą (Antarktidą)? O po to ten atsirado ozono skylė. „Varnelės“ čiulpia ozoną iš atmosferos. Ten iš tikrųjų yra įėjimas į peklą. Tai labai rimta. Žmonės užkariaujantys Pietų ašigalį tarsi atomai, kurie nešė užkratą. Ne veltui Ponas Dievas užpylė Antarktidą ledu, kad nebūtų praėjimo į peklą.  Antarktidos judinti ar tirti jokiu būdu negalima, kol pasaulis yra Achrimano (velnias) kilpoje. Antarktidoje tiktai košmarinės paslaptys. Ten gi melsvosios rasės susibūrimas, kurią Achrimanas paskandino bedugnėje. Uždengė savo skraiste ir išniekino. Zoroastriečių padavimuose pasakojama, kad Antarktidoje gyvenantys pingvinai yra negimusių vaikų dvasios, kurios laukia savo valandos. O jų valanda ateis, kai atsistatys Antarktidos žemynas, kai bus nugalėtas Agro Manju (velnias). Po Agro Manju įsiveržimo į šį pasaulį ir Antarktidos sunaikinimo, pingvinai buvo paversti į kažką panašaus tarp gyvūnų ir paukščių. Jie buvo įpareigoti saugoti šią teritoriją. Todėl pagrindiniai Antarktidos gyventojai yra pingvinai, saugojantys šią žemę nuo išniekinimo. Zodiako ženkluose pingvinas minimas kaip Poliarinis Šuo, gyvenantis sniege. Šuo tai gynėjas. Aštuntas Ormazdo (Dievas) Šuo neleidžia blogiui pasiskleisti visame pasaulyje. Taip, kad pingvinas šioje vietoje – biosferos saugotojas, kad mažiau blogio prasiskverbia į kitas teritorijas.
Kurmis su peklos raktu pasireiškė 1447 metais, kai buvo paskelbtas antrasis kryžiaus žygis, jis aprašomas Maskvos metraščiuose. Vėliau Maskva tapo sostine. Šarkos antitotemas yra ir Maskvoje. Joje labai daug požeminių praėjimų, tai kurmiškos landos – katakombos, metro. Net Odesos katakombos nesusilygina su Maskvos požemiais. Daugelis užpiltų, kitos užmūrytos. Kiek ten paslapčių?  O karstiniai ežerai po Maskva? Į juos gali įgriūti vos ne pusė Maskvos. Maskvos viršutinė dalis tai aisbergo viršūnė, ypatingai šiaurės vakariniai rajonai. 
Kurmis buvo Musolinis. Šarka J.Gašeko kareivis Šveikas – kuo ne Šarka? Tolimi persikėlimai, profesijos keitimas, visur laviravo.
Pagal П.Глоба. Древний календар, Москва 1994. С 45–49

2011 m. balandžio 28 d., ketvirtadienis

Jorė, Jurginių šventė – Pergubrio šventės atspindys (1)

Liutauras Baltasis*
Balandžio 23 d. švenčiamos Jurginės arba Jorė. O kaip šventė baltų gentys, kurios ypatingai gerbė gyvybės apraiškas ir šventė pagal tokį metą, kai tokios Gamtos galios pasireikšdavo.
Kaip vadino ir kada šventė pavasario žalumos pasirodymą?
Įvairūs rašytojai (Martin[as] Murinijus, Joh. Meletijus, K. Harknochas) apie XVII a. tvirtina kad prūsai pavasarėjant rengdavo savo dievui Pergubrijui šventę, kurios data buvo kovo 22 d. (lygiadienis?). Kiti mano, kad šventė buvo skiriama dievui Gurchui, kuriam tuo metu aukodavo. Tokios Pergubrijaus pagerbimo apeigos, aprašytos M.Pretorijaus „Prūsijos įdomybėse“ vykdavo taip.
„Minėtu laiku valstiečiai iš vieno ar kelių kaimų buvo sukviečiami į vieną namą, kur laukė paruoštos viena ar kelios statinės alaus (Allaus) arba kitų gėrimų, meisztinnio ar midaus…, ten atsirasdavo sacrificulus (kurį aš pavadinčiau weidelutt), ėmė į rankas kaušelį (Kauszel), su pripiltu stojosi ir, laikydamas rankoje kaušelį, kreipdavosi malda į savo dievą prūsiškai: „O Wieszpatie Dieve, musu Pergubri!“ ir t.t. (Tai prūsiški žodžiai, juk Nadruvos ir skalvos provincijose kalba niekad nesikeitė). Šioje maldoje jis turėjo nupasakoti dievo Pergubrio priedermes, būtent, kad jis išvarąs žiemą, atkviečiąs pavasarį, užauginąs lapus ir žoles ir t.t. šitaip kviesdamas nudirbti būsimuosius lauko darbus. Baigęs maldą, jis pasideda kaušelį, suima jį dantimis, išgeria ir permeta sau per galvą. Netrukus kaušelis jam pripilamas vėl ir jis turi sukalbėti maldą Perkūnui ir Patrimpui, kad jie deramu laiku, padedami perkūnijos, atvertų žemę ir duotų lietų, nuvytų šalin Pikulį ir blogus žmones. Tada jis išgeria ir meta kaušelį per galvą. Po to malda kreipiasi į Sweigsduką su prašymu savo šviesa tinkamu laiku apšviesti stambiuosius gyvulius ir juos sergėti; tada//savo maldą skiria Pilvyčiui, kad tas duotų didelį ir gerą derlių, vėliau – ir kitiems dievams. Kiekvieną kartą, jam kreipiantis į kurį nors dievą, jam vis pripilamas kaušelis, kurį po sukalbėtos maldos jis suima dantimis, išgeria neliesdamas ranka ir permeta sau per galvą; po to jie pradėdavo gerti visi aplinkui, taip pat giedodavo giesmę Pergubrijaus garbei. Geriant alų, daug juokauta ir prasimanyta visokiausių juokų, o jam (alui) pasibaigus, baigdavosi ir šventė, ir kiekvienas ėjo prie savo darbo – apie tai rašo Thom[as]Waisseli[jus], Joh[annas] Meletijus, Marti[nas] Murinijus ir kitų rankraštinės kronikos…“[1]
Šį aprašą galim laikyti vieną iš pirmųjų, kuriame paminėta pirmoji pavasarinė šventė, skirta seniesiems prūsų dievams Pergubriui, išvariusiam žiemą, kuriam skiriama pirma auka, vėliau Perkūnui ir Patrimpui, kurie …“deramu laiku, padedami perkūnijos, atvertų žemę ir duotų lietų, nuvytų šalin Pikulį ir blogus žmones“. Toliau meldžiamasi Sweigsdukui (Žvaigždikiui) šviesos dievui, kurio prašoma apsaugoti savo šviesa gyvulius. Galiausiai kreipiamasi į dievą Pilvytį (pilnatvės ir gausos dievą), „…kad tas duotų didelį ir gerą derlių“. Pretorijus nemini tokio pavadinimo kaip Jorė ar ko nors panašaus, bet maldoje galime rasti kreipimąsi dėl gyvulių apsaugos, kas, matyt, vėliau virsta į gyvulių ir arklių šventę Jurgines.
Pavasario apeigos prasmės kitimas
Lyginant M. Pretorijaus ir Simono Daukanto veikalo „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845m. leidimas) apeigos aprašą (cituoja Lasicijų[2])  randame daug panašumų. Pagal S. Daukantą “ pirmoji šventė buvo pavasario, Trimpos, arba Jorės...“ [3] Šiuo atveju Trimpa yra Pretorijaus minimas Patrimpas, bet niekur nevadinama Jore. Štai  šventės vieta pas abu autorius yra tam paskirtas namas  ir minimas alus: „…visas svietas tiekės visuotinai, alų darė,…paskui su savo dievo dovana susirinko į ertus (erdvius) namus, regis, pirmąją dieną balandžio mėnesio.“[4] Pastebime, kad laikas jau nebesutampa, anksčiau minima kovo 22 d. nusikelia į balandžio1 d. Šiuo metu etnologai yra atradę laiko patikslinimą pagal tai, kad Velykų rytą saulė tekėdavo tiksliai rytuose, o tai įvyksta tik per lygiadienį (maždaug kovo 21 d.) S. Daukantas mini šentę viešių vardu ir jokių Velykų nemini. Toliau Daukanto aprašytoje žynio apeigoje randame tuos pačius maldos žodžius ir beveik ta pačia tvarka meldžiant tuos pačius dievus.
„…mergaitės pasipuošusios… skelbdamos, jog pavasarį sutikusios, …parėjusios į tą kiemą, kuriame visi buvo susirinkę, apreiškė namiškiams ir susiedams linksmą Jorę, arba pavasarį, kurie…suėjo į vidų, kame žynys, taip vadinamas kunigas, midaus kaušą, ant stalo, arba skomio, stovintį, paėmęs, tuos žodžius sakė: „Oi viešpatie dieve, mūsų Pergrūdi Perūne, kursai savo galybe sunkią žiemą nuo mūsų pavarei, teikis mums javus mūsų sėtuosius ir sėtinuosius vykinti, idant, jais džiaugdamies, tave garbintumėm, augink šakeles į šakas dėl ūksmės žmogui ir gyvuliui, lapodink medžius, kraudink žiedus, mezgink vaisius ir brandink, idant žmonės, gyvuliai, bitės ir paukščiai gautų sau peną ir, tuo džiaugdamos, tave garbintų. Želdink žoles, veją, puikas (gėles) ant visos žemės, mes dabar tavęs meldžiam širdingai.“(Merkel, T. 1, S. 116[5]
Palyginimui pagal Pretorijų „…dievo Pergubrio priedermes, būtent, kad jis išvarąs žiemą, atkviečiąs pavasarį, užauginąs lapus ir žoles“[6] Dievybė Pergubrius virsta Pergrūdžiu, vienu iš Perkūno apibūdinimu. Iš maldos žodžių pradžios galima daryti prielaidą, kad dievybės epitetas siejamas su javais, tai yra grūdinėm kultūrom ir jų sėkmingo sėjimo pradžia. Tokia pirmenybė maldoje rodo duonos kulto atšvaitus, bet ne kiaušinio.
Po pirmos maldos dalies kunigas (žynys) atlieka išskirtinį veiksmą „…įsikandęs taurę ar kaušą, neprikišdamas rankų, per galvą išmetė tuščią, kurią užpakaly stovintieji vėl pagrobė lig ant žemės nenukrintant….“(Lasicius, in libro citato, pag. 53)[7] Toks veiksmas tiksliai atkartoja aukščiau aprašytą Pretorijaus minimą apeigą. Vėliau bandysime išsiaiškinti, kodėl kunigai taip „keistais“ judesiais užgerdavo po kiekvienos maldos.

Foto E. Tarabildaitė

Baltųjų žynių atliekama Jorės apeiga Pergrubiui,kaušo metimas.Foto E. Tarabildaitė
S. Daukanto apeigos apraše toliau žynys meldžiasi tokiais žodžiais: “ Oi tu maloningas dieve Perkūne, večasis (senasis) tėve Žvaigždyksti, kurs visus gūži (globi, šildai) šilima savo ir visiems žibini saulę, suteik mums žiburį, šilimą; tu, kaipo viešpats, saugok mus ir vaisius mūsų šį metą nuo žaibų, krušų ir audrų bei vėtrų ir nuo visa gadinančio Pikulio.“ [8] Čia dievas Sweigsdukas sulietuvinamas ir tampa Žvaigždyksčiu,  savo šviesa ginantis nuo blogio, kuris kyla iš dievybės Pikulio. Maldos sekà ir prasmė nepakinta, tik išplečiama, minint gamtos stichijas audras, bet nebeminint blogų žmonių. Aiškiai matoma priešprieša tarp dievo Žvaigždyksčio ir Pikulio, tarp šviesos ir tamsos.
Trečioje maldos dalyje kunigas kreipiasi: „Ai dieve Perūne Pilvyti, gaivink reikalingu lytum (lietum) ir rasa mūsų javus, žoles ir lapus, pripildyk mūsų plačias stogines ir aruodus visu tuo, ko mums reikia, idant, tuo džiaugdamos, tave garbintumėm“[9] Maldos subjektas yra visiškai toks pats, kaip ir pas Pretorijų – dievas Pilvytis. Perkūnas įvardinamas pilnu, nešančiu turtus į aruodus, lemiantį gausumą per lietaus  davimą. Kadangi Perkūnas laikomas atmosferos dievu, pilnatvė siejama su reikalingos drėgmės suteikimu pasėliams, tuo atnešant gerą derlių ir sotumą gyviesiems.
Vėliau jau nebeaprašomi kiti užmeldimai, kaip nelabai svarbūs tikėjimo esmei. Šioje pavasario apeigoje ryškiai matomi pagrindiniai prūsų dievai, tai trijadą sudarantys Perkūnas, Patrimpas ir Pikulis bei šviesos dievas Žvaigždykstis.
Bus daugiau
IŠNAŠOS
1 Matas Pretorijus, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“,[ t.]3, p. 463
2 S. Daukantas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ , Vilnius 1993 m.// Lasicius, in lib. at., pag. 53.
3 Ten pat , p. 119
4 Ten pat , p. 119
5 Ten pat , p. 120
6 Matas Pretorijus, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“,[ t.]3, p. 463
7 S. Daukantas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ , Vilnius 1993 m.// Lasicius, in lib. at., pag. 53.
8 Ten pat , p. 120
9 Ten pat , p. 120
LITERATŪRA
1. Matas Pretorijus, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“,[ t.]3, p. 463-465
2. Simonas Daukantas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ , 1845 m.

www.baltai.lt