SIELA IR GAMTOS ELEMENTAI (1)VANDUO

„Po Norberto Veliaus netekties 1996 metais Gintaras Beresnevičius raše, kad dar kelios etnologu kartos busiančios jo. Skaudu, bet po dešimtmečio ši fraze iškyla jau mąstant apie paties Gintaro palikimą – į knygas sudėtus ir įvairiuose leidiniuose pasklidusius tekstus, atradimus ir įžvalgas, pagaliau dosniai pažertas įdejas, laukiančias pratęsimo ar polemikos, jo pamokas esamiems ir būsimiems mokiniams.

Foto Tautosakos darbai XXXII 2006

Apie lietuvių religiją ir mitologiją Gintaras intensyviai raše beveik du dešimtmečius, interpretavo, rekonstravo, o kartais tiesiog modeliavo senąją lietuviu (ar kitu genčių) dvasinę tradiciją, grąžindamas jai gyvybę ir logiką, pasikliaudamas jos pajegumu atsakyti i esminius žmogaus buties klausimus. Tuos klausimus jis nuolat užduodavo ir tiriamam objektui, ir sau, atsakymus taip pat tikrino visu pirma savąja – intelektine ir dvasine – patirtimi. Autoriaus vardas visada žadejo intrigą, intelektualini nuotykį, skaitymo malonumą ir tuo pat metu suinteresu

otą, nuoširdų santykį tiek su tyrimo objektu, tiek su adresatu, atradimu paradoksalumą ir subtilią autoironiją.

Gintaras Beresnevičius senosios lietuvių religijos ir mitologijos studijas pavertė amžių sandūros aktualija. Bendraujant su studentais matyti, kad ne tiek daug yra humanitarinių mokslų tyrinėjimų, į kuriuos devyniolikmetis nertu stačia galva, o išnėręs susivoktu, jog šis tyrimu laukas nors ir sunkiai aprėpiamas, bet nepaprastai viliojantis ir kupinas atradimų džiaugsmo.“ (ISSN 1392–2831 Tautosakos darbai XXXII 2006, Saulė Matulevičienė)

Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys: SIELA IR GAMTOS ELEMENTAI

Senųjų tautų religijose siela, nors ir pripažįstant jos kitoniškumą, transendentiškumą, vis dėl to buvo laikoma to paties fizinio pasaulio dalimi. Įdaiktinantis senojo žmogaus mąstymassielą suvokė kaip tam tikrą medžiagą, tiesa, subtilesnę nei kitų gamtos kūnų: ji nusakoma kaip skysta ar taki, oro prigimties arba ugnies substancija[1]. Kita vertus, įterpta į pasaulį, siela tam tikru aspektu ima priklausyti nuo medžiaginių veiksnių. Todėl, nagrinėjant senovės lietuvių sielos sampratą , neišvengiamai tenka pažvelgti į sielos ir pagrindinių gamtos elementų santykį. Toks požiūris padėtų nustatyti sielai artimiausius elementus, o tai gal priartintų ir ateityje įmanomo sielos įvaizdžio genezės bei prigimties nagrinėjimo.

Fotodarbas L. Balsys

SIELA IR VANDUO

Visų pirma pažymėtina, kad šis straipsnis įsiterpia į N. Vėliaus pradėtą lietuvių religijos personažų santykio su pirminiais  gamtos elementais nagrinėjimą. Knygoje „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“ N. Vėlius aptaria chtoniškojo velnio santykį su vandeniu, ugnimi, oru, akmenimis[2]. Dėl neabejotino sielos (vėlės) ir velnio įvaizdžių artumo[3] mums svarbi N. Vėliaus išvada, kad velnias lietuvių tautosakoje ypač dažnai siejamas su velniu: jis „pasirodo prie vandens, gyvena vandeny, po vandeniu; stebuklinėse pasakose jo karalystė vaizduojama už vandens, net pusiau krikščioniškasis pragaras, kuriame gyvena velniai ir jiems tekę mirusieji, irgi neretai įkurdinamas ežere arba balose“[4].

lygiai taip pat dažnai su vandeniu siejama siela. Galimas dalykas, velnio ir vandens bei sielos ir vandens sąsajas reiktų suprasti kaip vieno ir to paties reiškinio atvejus. Taip lietuviai tikėję, jog kadaise, žmogui mirus, ant stalo būdavo statomas švęsto vandens puodelis, įdant iš kūno išėjusi vėlė „išsimaudytų ir eitų čysta dangun“ (BMIL17 – 18N. 15). Arba tariama: „kai žmogus jaučiasi, kad tuojau mirs, tai stato kas nors bliūdą vandens pakūčioj, kad numirusio žmogaus dūšia, išėjus iš kūno, nusipraustų čystam vandeny ir visus purvus palikus eitų pas Dievulį“ (BMIL 47 N.413); su tokiais tikėjimais gretintinas ir paprotys po mirties velionio lovos gale kabinti rankšluosčius (BMIL 47 N. 414). Tokie tikėjimai užrašyti ir Polesėje palei Pinską XIX a. 7-ame dešimtmetyje – čia manyta, kad žmogaus vėlė po mirties pasineria arba prausiasi vandenyje, kurį randa namuose, o tokio vandens atsigėręs žmogus greitai miršta[5].

Pomirtinis vėlės „pasinėrimas“ į vandenį gali būti aiškinamas platesniame religijų vaizdinių horizonte:mirusysis, prieš patekdamas į mirusiųjų pasaulį, turi persikelti per vandens ribą (upę, ežerą, marias)[6]. Verta prisiminti ir N. Vėliaus teiginį, jog lietuvių tautosakoje „įvairiose situacijose vaizduojamas vanduo yra tas pats mirusiųjų gėrimas, be kurio vėlė negali būti priimta į mirusiųjų tarpą“[7], palyginimui klasikinį atsigėrimo iš Letos motyvą – tik mirusiųjų upės vandens atsigėręs žmogus tampa tikru mirusiuoju.

Taip lietuvių sakmėse minimi atvejai, kai žmogui atsigėrus vandens, jo siela atsiskiria nuo kūno (LTR 783/447/; LMD III 146/122/, plg. SŠLS 210N. 361=BDŽ 19-20 N. 19; BLV 62 N. 9).
Galbūt vandens kaip mirties slenksčio ar ypatingais atvejais – net priemonės motyvas nulėmė paprotį mazgoti ir plauti patalpą, jei ligonis sunkiai miršta, tikint, kad tai padės jam greičiau numirti (BMIL 45 N. 389-391).

taigi mirties metu sielai reikia vandens ar ji bent prie jo priartėja. Toks poreikis aiškinamas prausimosi, apsivalymo prasme, kurią galima pratęsti į lavono mazgojimo paprotį, minimą jau M. Pretorijaus apie 1670 m. (LPG 602, plg. BMIL 55 N. 512-515). Pačiai sielai apsiplauti reikalingas vanduo statomas greta mirštančio žmogaus. Antra vertus, vanduo vartojamas ir kaip sielos atsiskyrimo nuo kūno priemonė.

Sielos ir vandens ryšys gali būti pratęsiamas ir toliau. Tarp lietuvių posakių, tapatinančių sielą ir širdį (LKŽ XIV 851; 853;859) bei turinčių paralelių izoliuotai gyvenančių tautų tikėjimuose[8], yra ir toks: „Bagoto širdis baloj mirkyta, pekloj džiovyta“ (LKŽ XIV 853). taigi vanduo, ypač nešvarus, gali būti suprantamas ir neigiamai. Ne veltui lietuvių pasakų velniai su jiems atitekusių žmonių vėlėmis dingsta pragarui artimuose ar su juo tapatinamuose ežere ar baloje[9]. Prausiantis ar mirties akimirką vanduo naudojamas kaip apsivalymo priemonė arba padedanti sielai greičiau atsiskirti nuo kūno.  tačiau pragaro , t.y. neigiamos erdvės tapatinimas su žemomis, drėgnomis vietomis nėra atsitiktinis.
Kadaise lietuvių pomirtinis pasaulis galėjo būti talpinamas „už vandens“: tačiau tokią lokalizaciją dar senojoje lietuvių religijoje pakeitė ar keitė kita, galimas dalykas, dangiškoji pomirtinio gyvenimo versija. Tokiu atveju ankstyvesnė „vandeninio“ ar „užvandeninio“ pomirtinio pasaulio erdvė tapo neigiamų jėgų ir blogų mirusiųjų buvimo vieta, o šviesieji lietuvių religijos personažai bei teisingai gyvenę mirusieji buvo perkelti į dangų.

Esama požymių, liudijančių , kad bene ankstyviausiai išryškėjusi sielos sąsaja su gamtos elementais buvo jos ryšys su vandeniu.
Indoeuropiečių religijose pati siela dažnai vaizduojama kaip taki substancija. Taip hetitų siela i s t a n z a n a -lašanti, taki, dievai ją gali išlieti „kaip vandenį“[10]. Toks įsivaizdavimas išsilaiko ilgai, iki Viduramžių. Dar XIII a. Bertoldas iš Regensburgo, kalbėdamas apie sielą, kurią angelas suteikia embrionui motinos kūne, šį vyksmą nusako žodžiu „įlieja“: „Als daz kint lebentewirt in sîner muoter lîbe, sô giuzet im der engêl die sêle în“[11].

Lietuvių tautosakoje sielos kartais nusakomos kaip pragaro katiluose verdančios putos (LTR 42/31/, 272/47/, 724/29/…LMD I 300/14/,I 494/15/, I 1000 /675/…); su pastaruoju vaizdiniu galėtų būti siejama žinoma pasaka „Eglė žalčiū karalienė“, kurioje mirusysis pasirodo kraujo puta. Tokios putos ant vandens, ir ypač  – ant marių paviršiaus galėtų priminti antikinėje mitologijoje žinomą Afroditės gimimo iš „jūros putų“ motyvą. Įtikėtina, kad ir pasakoje „Eglė žalčių karalienė“  minimos putos turėtų tam tikrą ryšį su Afroditės – Kronidės gimimo aplinkybėmis, o putos ant marių paviršiaus tiek lietuvių pasakoje, tiek antikiniuose mituose turi ryšį su Krono pjautuvu ir Eglės brolių dalgiais. T.y. „Eglė žalčių karalienė“ kadaise galėjo priklausyti teogoninių mitų korpusui.

Negalima nepastebėti ir sielos bei vandens ar tiesiog drėgmės ryšio kosmogoniniuose motyvuose. Lietuvių sakmėje žmogus atsiranda, Dievui nusispjovus (SŠLS 117N. 18). Tai, kad žmogus atsiranda tokiu originaliu būdu, gali būti aiškinama plačiame religijų istorijos ir etnologijos  kontekste[12], tačiau šiuo atveju svarbu, kad viena lietuvių antropogonijos versija aiškina žmogų atsiradus iš drėgmės. Šį aiškinimą galima būtų susieti su kosmogonijoms bendru vandens kaip pirmapradžio elemento vaizdiniu; baltų kosmogonija taip pat konstatuoja pradžioje buvus vandenį[13]. Tad žmogaus ir pasaulio atsiradimo pagrindas tam tikra prasme galėtų būti gretinamas, juolab, kad įmanoma religinė – psichologinė tokios sąsajos motyvacija[14]. Įndoeuropiečių tradicijoje vaisingumą, gyvybę skatina iš viršaus krentantį drėgmė. Vyresniojoje Edoje teigiama, kad nuo amžinai žaliuojančio Y g g d r a s i l medžio, augančio ties U r d šaltiniu, žemyn, į slėnius, krenta rasos (Viol.19)[15]. Pastarasis vaizdinys artimas lietuvių kosmogonijos „grūšelei“, iš kurios iškrenta kibirkštėlė ar kibirkštėlės, ir atsiranda marios[16]. Pats drėgmės, rasos, kibirkštėlės – savotiškos „marių“ hologramos – kritimas iš viršaus nurodo tą patį kūrimo kontekstą, kaip ir lietuvių Dievo nusispjovimas: kuriama iš viršaus žemyn. Taip chantų ir mansių etiologinė sakmė pasakoja, kad pirmoji moteris Evi atsirado iš lašo, nukritusio iš viršaus, iš „viršuje“gyvenančio senelio buveinės[17].

Atrodo, jog sielos ir vandens (drėgmės) ryšys būtų bene archaiškiausia sielos ir gamtos elementų santykio išraiška, ar bent atspindėtų chronologiškai ankstyviausia „sielos istorijos“ akimirką, kai ji atsiranda iš drėgmės[18].

Šiame kontekste visiškai dėsningas sielos pomirtinis grįžimas į vandenį. N. Vėlius teigia, jog kadaise baltų pomirtinis pasaulis buvo įvardytas „paskanda, paskandomis“ ir, ko gero, įsivaizduotas esantis vandenyje ar už vandens; norint į jį patekti, reikia pereiti vandenį, t.y. nuskęsti[19]. Atrodytų, jog toks „už vandens“ esantis pomirtinis pasaulis laikui bėgant nustojo ankstesnės reikšmės ar bent jau prarado visuotinumo pobūdį, pomirtinį pasaulį perkėlus į dangų ar tiesiog „už pasaulio ribos“. Tačiau ankstesnysis sielos „vandeninis“ likimas paliko neišnykstantį pėdsaką laidojimo papročiuose. Visų pirma tai lavono mazgojimas, vandens reikšmė merdėjimo metu bei tikėjimas, kad siela po mirties prausiasi vandenyje.  Galima spėti, kad, keičiantis pomirtinio pasaulio dislokacijos vietai, ankstesnysis jos likimas buvo „atitrauktas“ iš transcendentinės erdvės ir nusėdo „čia ir dabar“, būtent – laidojimo papročiuose. Tai galėjo būti ir savotiškas kompromisas, „vandens ritualuose“ realizuojantis atchainę religinę sistemą, bet tuo pačiu transcendentinę erdvę išlaisvinantis kitiems, naujiesiems vaizdiniams.

savo ruoštu tokioje archainėje religijoje su vandeniu siejamas velnias galėjo būti vandenyje ar „už vandens“ gyvenančių mirusių valdovas, ir būtent iš to laikotarpio išliko velnio ir sielos (vėlės) artumas, jų sąsaja su vandeniu bei drėgme.

LITERATŪRA

1. Auer J. Die Welt – Gottes Schöpfung//Kleine Katholische Dogmatik. Bd. 3. – Regensburg, 1975. – S.269.
2.Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. – V., 1987. – P. 59-72; apie gamtos elementus pasaulio kūrimo mitikoje kalba N. Laurinkienė, žr..: Laurinkienė N. Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose. – V., 1990.- P. 44-71, P.95-97.
3. Vėlius N. Min. veik.,P. 162-200.
4. Ten pat, P. 59, žr. P. 59-63.
5. Tolstoj N.I. Perevoračivanije predmetov v slavianskom pogrebalnom obriadie//Isliedovanija v oblasti balto-slavianskoj kultury. Pogrebalnyj obriad. – M.,1990. – P.119-128;P.121. – Rusų k.
6. Plg.: „Tiek graikų…, tiek šiaurės germanū…,tiek slavų…mirusiųjųbuveinė įsivaizduojama už upės, ežero ar kitokio vandens telkinio, kurį turi vėlės pereiti“ – cit. iš: Vėlius N. Min. veik.,P.169.
7. Ten pat, P. 169.
8. E. B. Tailoro duomenimis, karaibai tiki, jog siela gyvena širdyje, tonganiečiai maną, jog siela gyvena visame kūne, bet koncentruojasi širdyje, basuto genties žmonės apie mirusįjį sako: „jo širdis išėjo“ ir t.t. Žr.: Tailor E.B. Pervobytnaja kultura.- M., 1989. – P. 21. Rusų k.
9. Vėlius N. min. veik., P. 181.
10. Popko M. Wierzenia ludów staroźytnej Azji Mniejszej.- W.,1989.- S. 130.
11. Cit. iš Straubergs K. Die Epiphanic der Seele// Commentationes balticae. Jahrbuch des baltischen Forschungsinstituts. III. – Bonn, 1957.Bd. 3.- S. 209-229; S. 220.
12. Bagdanavičius V. Žmogaus ir pasaulio pradžia lietuviškoje tautosakoje. I – II.// Laiškai lietuviams.- 1982. Nr. 1. – P.21-25; Nr.2.- P. 46-51.
13. Laurinkienė N. Min. veik., P. 44-54.
14. Kioiper F. B. Trudy po vediskoj mifologii. – M., 1986. – C.112-146. – Rusų k.
15. Cit. iš Die Edda. Nach der Handschrift des Brynjolfur Sveinsson in der Űbertragung von Karl Simrock. – Berlin, 1987. 2Aufl. – S.9.
16. Beresnevičius G. Pasaulio sukūrimas senovės lietuvių religijoje// Naujasis židinys.- 1990. – N. 1. – P.8-17; P.15-16.
17. Mify, predanija, skazki chantov i mansi. – M., 1990. – C. 60-63. – Rusų k.
18. Plg. viduramžiais ir dar vėliau gyvavusį įsitikinimą, kad kai kurie šliužai bei varliagyviai apskritai atsiranda „iš drėgmės“.
19. Vėlius N. Senovės lietuvių religija ir mitologija//socialinis krikščionybės vaidmuo Lietuvoje.- V., 1986. – P.9-42; P.39; plg. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis…P. 59.

SUTRUMPINIMAI:

BDŽ – Balys J. Dvasios ir žmonės. Liaudies sakmės//Lietuvių tautosakos lobynas. I. -Bloomington, Ind., 1951.
BLMM - Balys J. Liaudies magija ir medicina//Lietuvių tautosakos lobynas II.- Bloomington, Ind., 1951.
BLV – Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių.- Chicago, 1903.
BMIL – Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos. – Silver Spring, 1981.
KLPK -kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimų katalogas. -V.,1973.
LKŽ XIV – Lietuvių kalbos žodynas. – V., 1986. – T.XIV.
LMD – Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai, esantys lietuvos MA Lietuvių literatūros institute.
LPG - Mannhardt W.Letto – preussische Gőtterlehre. – Riga, 1936.
LPK – Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas//Tautosakos darbai. – K., 1936 – T.2.
LTR – Lietuvos MA Lietuvių literatūros instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.
SŠLS – Slančiauskas M. Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. V.,1975.
PSRL XVII – Polnoe sobranije ruskich letopiscei. – C.-P., 1907. – T.XVII. – Rusų k.

Paruošta pagal „Liaudies kultūra“ 1993m.

Laukite tęsinio apie sielos santykį su ugnim, oru, žeme.