tag:blogger.com,1999:blog-53543398095345038812024-02-21T02:41:13.838+02:00BALTAI.LTBALTAI.LT žinyčios vartų baltų tikėjimo klausimams skirtas dienoraštisAnonymoushttp://www.blogger.com/profile/06265241795811839422noreply@blogger.comBlogger8125tag:blogger.com,1999:blog-5354339809534503881.post-33647411477221234092013-02-19T19:42:00.002+02:002013-02-19T19:42:12.604+02:00<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
<h2>
<a href="http://www.baltai.lt/?p=11644">Kodėl Vasario 2-oji vadinama Perkūno diena?</a></h2>
<div style="text-align: justify;">
Liutauras Baltasis//</div>
<div style="text-align: justify;">
<strong>Daug kam gali kilti klausimas, kodėl būtent vasario 2 diena vadinama Pirmąja Perkūno diena?</strong></div>
<div style="text-align: justify;">
Gamtos Rėdoje šis laikas tuoj po sausio
25 dienos, vadinamos pusiaužiemiu. Įvykus persilaužimo gamtoje
virsmui ir dienai pradėjus ilgėti, Saulės kelias nuo vasario 1 dienos
pradeda naują laiko ratą-RĖDĄ. Saulutė vis labiau įsibėgėdama ilgina
diena, o šilto ir šalto oro masės tarpusavyje grumdydamos jau gali
sukelti atmosferinius reiškinius – perkūniją.<span id="more-11644"></span></div>
<div style="text-align: justify;">
Dabartinis mėnesio pavadinimas reiškia
ateinantį šiltą laikotarpį. Mėnuo Vasaris – paVasaris-Vasara rodo
šilto laikotarpio atėjimą, nors pats žodis kildinamas iš vokiško <em>„Wasser“</em>
(vanduo). Yra manančių, kad į senąjį Mėnulio kalendoriaus palikimą –
mėnesių pavadinimus – įterptas Saulės kalendoriaus vasaros sezono
vyriškosios lyties vasario vardas. L. Ivinskio metskaitliai šį mėnesį
vadina <em><strong>vaseriu</strong></em> (-io). Galėjo būti, kad mėnesio
pavadinimas buvo pasiskolintas iš lietuvininkų ir kildinimas iš
vokiško žodžio Wasser – vanduo. Tas žodis vėliau galėjo būti
sulietuvintas ir tapti vasario mėnesiu. Šis mėnuo patenka ir į Zodiako
ženklo Vandenio (01.21– 02.19) laikotarpį, kuris vokiškai vadinamas
Gewässer.<br />
Tokiu atveju visi žiemos mėnesiai priskiriami vandeniui, jo būviui
šaltuoju sezonu gamtoje apibūdinti. Gruodis – sušalusi žemė gabalais
(gruodas). Sausis – visur sausa, kai viskas užšąla, net tekantis vanduo
– upės. <em>Vaseris</em> – vėl iš ledo tirpstantis vanduo.[1]</div>
<div style="text-align: justify;">
Liaudyje sakydavo: pirmasis metų mėnuo, sausis, pusčius: <em>Pusčius, arba vasaris</em>. Vasarį lygino su pietų vėju, pietčiu: <em>„Pučia
vasãris – bus atolaidis . Papūs vasãris – ir pradės tirpt sniegas.
Šiandiej šiulta, matai, pučia vasãris. Trąšas vežt vasariu vėju – bus
dėl javų geriau LTR (Dkšt). Žirnius sėjo vasariu vėju – tada jie geriau
suverda. Vasariui vėjui papūtus, laukas kvėptelėjo paskutine dienos
šiluma“ (LKŽ)</em></div>
<div style="text-align: justify;">
Kūrėjo, kaip šviesos ir šilumos nešėjo
apraiška žmogui, pasireiškia kaip dvasinė šviesos prigimtis, kuri
gamtoje matoma ir jaučiama jau žiemos pabaigoje (vasario 24 d.
vadinama 40 paukščių diena), tai neatsitiktinė sąsaja su 40-tąją
diena po Kristaus gimimo, krikščionių tuo laiku minima Kristaus
paaukojimo (kūdikio aukojimas Dievui) ir Jo motinos Marijos įvesdinimo
(palaiminimas bažnyčioje) šventė. Krikščioniškoje tikėjimo šviesoje
tai 40-toji diena po Kristaus gimimo. Bažnyčioje dar ir Pašvęstojo
gyvenimo diena. 40-oji diena po mirties yra nemariosios šviesiakūnio
dalies atsiskyrimas nuo žemiškojo kūno. Tuo būdu mes grįžtame į savo
ištakas Amžinąją Šviesą.</div>
<div style="text-align: justify;">
Pavasario atėjimas teatrališkai
bendruomenėje įsisąmoninamas užgavėnių metu ir Morės sudeginimu,
vežiojant ją ant besisukančią vežimo rato. Tokia Morės padėtis rodo,
kas trukdo įsisukti gyvenimo ratui ir šilumos pasklidimui, ir tik
pirmoji perkūnija „atrakina“ Žemę per Jurgines ir paleidžia žalumą. O
vasarą kulminuojanti Rasų šventė parodo Saulėgrįžos aukščiausią
tašką gamtoje, kuris žmonių bendruomenėje, per Rasas sudaro
simbolinį ryšį keliant ant karties stebulės ratą ir uždegant ugnį
viršuje.</div>
<div style="text-align: justify;">
Tačiau nors Lietuvoje vasario 2 d.
vadinama Grabnyčių šventė, bet su grabu (karstu) nieko bendra
neturi. Šis žodis nuo rusinimo laikų buvo perimtas ir vadinosi
Gromnica (rus. grom – liet. Perkūnija) arba Perkūno diena. Vėliau
tiesiog buvo siejama su žvake, kurią dėl garso <strong>m</strong> nuslydimo į <strong>b</strong> ir asociatyviai siejamo žodžio su mirusiais vadinta Grabnyčia.<strong> </strong>Atlietuvinus gausime <strong>Perkūnyčia</strong> arba <strong>pirmoji Perkūno diena.<br />
</strong>Senasis laiko skaičiavimas mums rodo, kad čia prisidėjęs ir
Mėnulis. Pirmojo mėnulio jaunaties (neomenijos) senovinė šventė vadinosi
„Kumeliuko krikštynos“. Ir tas kumeliukas, būsimas žirgas, yra pats
mėnulis. Šis baltas „Žirgas“ ne tik skelbia apie Gyvatos prasidėjimą
(nuo šio laikotarpio vanduo keičia savo galias, tampa imlus gyvybės
apraiškoms), bet ir lydi velionio sielą į pomirtinį pasaulį.</div>
<div style="text-align: justify;">
<strong>„Kumeliuko krikštynos“buvo išskirtinai jaunimo šventė</strong>.</div>
<div style="text-align: justify;">
Jaunas mėnulis globoja jaunimą. Sakysite
kuo čia dėtas Perkūnas? Įdomu, kad kiniečiai tuo pat metu švenčia savo
Naujuosius Metus pagal savo kalendorių. O pagal ką skaičiuojamas
kiniečių kalendorius? Skaičiuojamas jis pagal Jupiterio apsisukimą
aplink Saulę (apsisuka per 12 metų, todėl yra 12 totemų). Mūsų Perkūną
lygino su romėnų Jupiteriu. Ir tai ne vienintelė sąsaja. Greičiausiai
žvakių liejimas turėjo ankstesnę ugnies prasmę, tai vaisingumo pradžia,
kuri prasideda nuo Saulė ugnies ir pirmosios mėnulio jaunaties,
reguliuojančios potvynius ir atoslūgius žemėje. Vasario mėnuo anksčiau
vadintas dar ir Ragučio mėnesiu net savo semantine prasme turi
sąsajas su mėnulio „ragais“, kurie ir laikomi pirmąja jaunatimi, o
liaudyje virto laimės simboliu, pradedant kabinti žirgo pasagą
„rageliais“ į viršų, nurodant iš kur tas Dievo žirgas turi nusileisti.</div>
<div style="text-align: justify;">
Mėnesio Ragučio pavadinimas primena
Dievybę Ragutį, kurio šventė galimai ir buvo „Kumeliuko krikštynos“.
Lietuvių mįslė „Seredoj, subatoj gimė dievo kumeliukas auksinėm
kamanom, sidabrinėm patkavom“ įmenamas jaunu kumeliuku (apie Salaką).
Tariamąsias kumeliuko krikštynas jaunimas švęsdavo vasario, seniau
vadinto rago mėnesiu. Šiuo atveju plono pjautuvo pavidalo pasirodantis
mėnulis yra ta dangiška ugnis, nuo kurios ir žemdirbiai žymėjo naujo
ūkinių darbų sezono pradžią.</div>
<div style="text-align: justify;">
Gamtoje vykstantis lūžis – užsimezganti
Gyvybės pradžia priežastiniame lygmenyje budina sąmonę naujam
gyvenimo ciklui. Visus šiuos momentus sieja nemarioji ir visad
atsinaujinanti Ugnis, kuri išreiškia savo galią Perkūnyčios žvakės
liepsnelėje.</div>
<div style="text-align: justify;">
<strong>Senoji lietuvių pasaulėžiūra ir tikėjimas</strong></div>
<div style="text-align: justify;">
Seniau šventa ugnis rusėjusi aukuruose
niekur nedingo. Tiesiog neįmanoma pakeisti Ugnies reikšmės žmogaus
gyvenimui. Nekeista, kad ne buitinė ugnis buvo siejama su Dievu ir
Dangumi, kur karaliauja Perkūnas su savo žaibais, galinčiais ne tik
nutrenkti ir nubausti, bet ir prikelti Gyvastį Žemėje.<br />
Lietuvių tautinio judėjimo gaivintojas Povilas Višinskis rašė, jog žemaičiai vasario pirmąją dieną vadino <strong>Suk</strong><strong>ós</strong>
diena, nes buvo paprotys Perkūnyčios dienai susisukti po plonytę vaško
žvakę (perkūninę). Tai būdavo storo lininio siūlo su vašku žvakė,
vyniojama ant medinės kaladėlės. Ši žvakė dar vadinama vyniotine žvake.
Perkūnyčios (dar vadinama graudulinė) žvakė buvo deginama prie
mirštančiojo ar per šermenis, uždegama apsaugai nuo perkūnijos ir kitų
pavojų. Todėl sąsajos su grabu (rus. grob) reiškiančiu karstą galėjo
kilti natūraliai.[1]</div>
<div style="text-align: justify;">
<strong>Kam lietuviai Perkūnyčinės žvakės gabalėlį dėdavo į avilius ir statomų namų sienas?</strong></div>
<div style="text-align: justify;">
Avilyje gyvenančios bitelės neša ne tik
medų, bet ir sulipdydavo korius. Vašką gamina bičių darbininkių vaško
liaukos, išsidėsčiusios apatinėje pilvelio dalyje (papilvėje).Yra labai
tiksli lietuvių liaudies mįslė „Lino gelmuo, bičių liemuo, viršuje
mėnesėlis teka“ (Žvakė). Čia aiškiai nurodytas žvakės „kūnas“ esantis ne
kas kita, o bičių liemuo. Kitas tikslus laikotarpio nurodymas yra
liepsnelė, kuri nesiejama su Saule, o su Mėnuliu! Mėnulis yra ne tik
Dangaus Dievaitis žirgo pavidalu, bet gimimo ir mirties simboliu, iš čia
gali būti artimas žirgų ašvienių simbolis, kuris atsekamas nuo
senovinio dvynių žvaigždyno.<br />
Bitė gyvena avilyje, kuris yra taip pat ryšininkas su anapusine erdve.
Pasakose nurodoma, kaip raganos apžergusios avilius jodavo žiemos laiku
kažkur žirniauti. Žirniai auga tik vasarą, vadinasi jos avilių pagalba
sugeba persikelti per laiką iš žiemos į vasarą. Čia pradeda aiškėti kam
bitininkai galėjo dėti Perkūnyčinės žvakės gabaliuką į avilį. Panašu,
kad apsaugotų bites nuo tų dvasinio pasaulių atstovų, kurie gali pakenkt
bitėms. Nes kaip uždegus šventą žvakę Perkūnas netrenkia į trobą, nes
troboje tokios žvakės bijo piktasis, todėl nėr į ką trenkti, taip bičių
avilys lieka saugus nuo galimų „raganų“ ir nuraganavimo.</div>
<div style="text-align: justify;">
Senovėje, kad apsaugotų namus nuo
Perkūno, apkaišydavo eglių šakomis ir žilvyčiais. Šiais medžiais
aprūkydavo ir Perkūnyčios dieną namus nuo piktų dvasių. Tokie apsaugos
elementai išduoda senojo tikėjimo apraiškas į Amžinosios ugnies,
visžalių medžių ir vaisingumo galią.</div>
<div style="text-align: justify;">
Tikint, kad graudulinė žvakė atgina
perkūnijos grėsmę, vos užslinkus audros debesims, ją uždegdavo ir
statydavo ant palangės arba pradedant statybas, gabaliukas graudulinės
žvakės būdavo paslepiamas pirmojo vainiko sankirtoje.Čia reikia
pažymėti, kad dėdavo ne bet kur, o perkūnyčinės žvakės gabaliuką
padėdavo tarp sukryžiuotų rastų pirmame vainike, kuris dedamas ant
kertinio akmens. Šis akmuo buvo nusuktas į šiaurės rytų kampą. Tokiu
būdu būtent per kertinį akmenį mes ir turėjome protėvių kampelį, kuriame
pagerbdavome protėvius, kurie ne kas kita, o artimųjų vėlės. Kas su
jomis nepatektų ir piktosios dvasios, ne šviesiakūniai, Perkūno žvakės
gabalėlis tarsi koks filtras saugojo namus nuo pikto.</div>
<div style="text-align: justify;">
O štai Suvalkijoje grauduline žvake
žmonės net aitvarą, visokią naudą klėtin nešantį, mokėjo prisivilioti.
Tikėta, kad aitvaras nutupia ant puodynės, po kuria dega žvakė –
belieka tik lininę skepetą užmesti. Aitvarą suvokė kaip ugninę būtybę
ir tai jau nupagonėjusios kultūros dalis. Pats žodis AitVaras rodo
senosios pasaulėžiūras liekanas. Štai žodis áitauti, -auja (-auna),
-avo reiškia:</div>
<div style="text-align: justify;">
<div>
1. raminti, glostyti, maldyti.</div>
<div>
2. papirkinėti, užglostinėti: Kol áitauna jį – neišduos policijai, o kai užpyks, tai ir išduos .</div>
<div id="01008520020">
<a href="http://www.blogger.com/blogger.g?blogID=5354339809534503881" name="01008520020"></a><img alt="" height="1" src="http://www.lkzd.lki.lt/Zodynas/Grafika/Nieko.gif" width="1" />nuáitauti.
<div>
1. nuraminti, numaldyti: Eik tu tą vaiką nuáitauk, tegu ten
nerėkia ant visų laukų. Mažų vaikų niekap negali nuáitaut, jiem ir
vienoj vietoj negerai, ir kitoj.</div>
<div>
2. papirkti: Matyt, policiją nuáitavo, kad nieko negirdėt Rdm.</div>
<div>
3. nudėti kur, užmesti, nukišti: Vaikai šliures nuáitavo.</div>
</div>
<div id="01008520030">
<a href="http://www.blogger.com/blogger.g?blogID=5354339809534503881" name="01008520030"></a><img alt="" height="1" src="http://www.lkzd.lki.lt/Zodynas/Grafika/Nieko.gif" width="1" />praáitauti tr. vėjais, niekais, aitais praleisti, prašvilpti: Tėvas užbuvo, o sūnus praáitavo ūkį. (LKŽ)</div>
<div>
Rodo oro atlekiančia ugnies dvasią, kurią reikia numaldyti. <strong> </strong></div>
<div>
<strong>Vara</strong> Lietuvių kalbos žodyne reiškia ne tik tvarką, bet ir raudoną metalą varį:</div>
<div>
<div>
<strong>varà </strong>sf. - tvarka: <em>Varà gera yra po juo, t. y. suvaravoti jo daiktai J.</em></div>
</div>
<div>
<strong>vãras </strong> N = varis: Ir nuvedė (viršuje gabeno) varą
ing Babel. Nepasveriamas buvo varas visų šių rykų . Visokias sidabras,
ir auksas, ir varas, ir geležies sūdai bus Viešpačiui šventais. Varą iš
kalnų gali iškirsti. Varai iš žemės kasami. Piningus dirba iš vãro.</div>
<div>
Štai jums ir AitVaras, variokai „iš dangaus“, kurie nieko gero
nežada. Įdomu pažymėti, kad sugauti Aitvarui naudojama Perkūnyčios
žvakė. Tai rodo, kad Perkūnas gainiojasi ne tik velnią pas krikščionis,
bet ir pas senovės lietuvius minimą velniavos triadą kauką, aitvarą ir
žemėpatį:<em> „Pameskigi, miela Lietuva, melstisi kaukus, aitvarą, žemėpačius alba kitas deives BPII101″.(LKŽ)</em></div>
<div>
Aitvaras buvo laikomas žmonėms turtus nešanti pasakų būtybė: <em>Áitvaras
jam visas gėrybes suneša. Áitvaras driekiasi; kad su piningais, tai
ugningas. Kai tik vakaras, tai, žiūrėk, ant Bražio klėties ir
nusileidžia aitvaras ir pradeda vemti į klėtį pinigų arba varškės. Kai
pamatysi lekiant oru raudoną pagaikštį, žinok, kad aitvaras pinigus te
neša. Aš pats savo akimis regėjau aitvarą belekiantį ir piningus
degančius. Aitvaras ir deivės to negal padaryti. Tinginiui nė aitvaras
neprineš. Turtingam ir áitvaras neša . Ar tave áitvaras po visus
laukus nešiojo (ko taip lakstei)? (LKŽ)<br />
</em></div>
<div>
Mūsų mitologinis Aitvaras<em> turi sąsajų su graikų </em><em>Aiteras</em> (gr. <em>Αἰθήρ, Aithēr</em> ‘viršutinis dangus’) – graikų mitologijoje viršutinis dangus, skaidriausias ir tyriausias dangaus sluoksnis, Dzeuso buveinė<strong><sup id="cite_ref-1">[6]</sup></strong>.
Jis grynas, viršutinis oras, kuriuo kvėpuoja dievai, priešingas
mirtingųjų kvėpuojamam orui. Jis yra pasaulio siela, iš kurios kyla visa
gyvybė. Eteris taip pat žinomas kaip Dzeuso gynybinė siena ir riba
skirianti Tartarą nuo kosmoso.</div>
<div>
Vėliau poetų tapatinamas su Dzeusu, kuris kartu su derliu nešančiu lietumi, įsilieja į Gajos įsčias<strong><sup id="cite_ref-3">[7]</sup></strong>.</div>
<div>
Šis žodis tapo eteriu. Vadinamasis „eterinis“ kūnas yra ugninės
prigimties. Vydūnas yra labai gražiai aprašęs eterinio kūno prigimtį.
Pagal jį eteriu kvėpuoti galėjo tik Dievai. Nesunku suvokti čia ir
Aitvaro panašumą – tas, kuris ugninis ir skraido, priklauso dievams. O
piniginė reikšmė ateina su alchemikų okultizmu, kurie Saulei priskiria
auksą, kitaip sakant šviesą su aukso metalu. Liaudyje viskas nupagonėja
ir žmonės netekus žynių mokytojų ir mokymo pradeda garbinti iškreiptai
suprastus objektus ar subjektus. Tačiau gilesnė reikšmė niekur
neišnyksta.</div>
</div>
<div style="text-align: justify;">
Perkūnyčios žvakė yra daugiagalė,
sauganti nuo tamsos, piktųjų dvasių, nelaimių, nesantaikos ir panašių
dvasinių sukrėtimų. Šiais moderniais laikais sakyčiau nuo depresijos ir
kitų psichinių ir dvasinių negalių, pasireiškiančių psichosomatiniais
reiškiniais, kurių niekaip negali išaiškinti medicina.</div>
<div style="text-align: justify;">
Pavyzdžiui krikščionys pašventinta
vaškine žvake vaikus leidžia prie pirmosios komunijos; ji deginama prie
mirštančiojo, kad vėlei nušviestų kelią į dangų, taipogi šviečia ir
per visus mirusiojo paminėjimus bei metines;</div>
<div style="text-align: justify;">
Seniau tikintieji vasario 2-ąją eidavo į
bažnyčias ne tik įsigyti šventintų žvakių, bet ir pašventinti savo
pačių pasigamintų. Šios žvakės pradeda savo magišką kelia jau nuo
vasario 5 dienos, kuri laikoma duonos arba Ugnies dievaitės Gabijos
diena. Šeimininkai su Perkūnyčios uždegta žvake savo namuose
iškilmingai apnešdavo stalą tris kartus. Kai kur taip darydavo aplink
krosnį ar židinį, tuo liudydami, kad pašventinta žvakė šventina ir
buitinį ugnies aukurą-krosnį, ir stalą, kuris yra šeimos susibūrimo,
bendravimo ir šeimos vientisumo darnoje vieta. Apėję ratu šeimininkas
visiems namiškiams kryžmai padegindavo plaukus ties kakta, pakaušiu ir
paausiuose – apsaugai nuo žaibo ir nuo daugelio nelaimių. Šeimininkė
pirmąjį duonos kepalą taip pat pažymėdavo kryželiu – ugnies ženklu.</div>
<div style="text-align: justify;">
<strong>Koks ryšys slepiasi po tikėjimu antgamtinėmis žvakės galiomis?</strong></div>
<div style="text-align: justify;">
Senovėje Perkūnui skirta diena buvo
ketvirtadienis. Palabio slavai dar neseniai ketvirtadienį vadino
perimtu iš baltų archaišku vardu „perundien“, „parundien“ – Peruno
(Perkūno) diena. Vilniuje šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios
vietoje kadaise buvusi salė, kurioje žyniai ketvirtadieniais degindavo
žvakes Perkūno ir kitų dievų garbei.krikščionybės laikais šią dieną
stengėsi pakeisti krikščioniškais simboliais ir vietoje mėsos dienos,
aštrių patiekalų įvedė „žuvies“ dieną, kurią dar daugelis gimę
sovietmečiu atsimena kaip dieną be mėsos – žuvų patiekalų dieną.</div>
<div style="text-align: justify;">
Visoje Lietuvoje liepos 20 d. buvo
švenčiama Perkūno šventė, kuri krikščionybės laikais sutapatinta su šv.
Elijo švente. Dar ilgai žmonės pagonišku papročiu tą dieną aukojo
Perkūnui jaučius ir kitus gyvulius.<br />
Griaustinis laikytas dievo Perkūno kalba, kuria jis pranešdavęs
vaidiloms savo valią. Paprastai vaidilos maldaudavo Perkūną, kad būtų
geras oras į karą jojant, pievas šienaujant, rugius pjaunant ar dirbant
kitus darbus. Aukodavo jam javus, gyvulius, drabužius. Žmonės,
girdėdami Perkūno balsą, prašydavo: „Dieve Perkūne, apsaugok mus“. Jei
Perkūnas kriviui ką nors gero pranešdavo, buvo keliamos vaišės,
aukojamos aukos – žirgai, galvijai ir kalbamos maldos. Kad Perkūnas
netrenktų į trobas, jas apkaišydavo šventų medžių – eglės ir žilvičio –
šakomis. Jomis smilkydavo debesis. Be to, užėjus audrai, žmonės
skambindavo varpeliu, degindavo <strong><em>vaško žvakes</em></strong>
ir pan. Tai irgi turėjo apsaugoti nuo blogų dvasių. Jei žmogų Perkūnas
nutrenkdavo, tikėta, kad jis paimtas į dievų draugystę. Todėl kriviai
labiausiai geisdavo mirti perkūnijos liepsnose.</div>
<div style="text-align: justify;">
Vienintelis Dangaus dievaitis Perkūnas
savo prigimtimi yra tas, kuris pradeda Gyvastį. Vasario pirmosios
dienos tarsi yra pažymėtos (pakrikštytos) priežastiniame ir Gamtiniame
lygmenyje ugnies gimimu. Žmonės mokėjo dvasinius ryšius sudaryti
pasigaminant apsaugos priemones, amuletus, maginius daiktus. Vienas iš
tokių daiktų yra specialios vaškinės žvakės. Iš vaško burdavo, tokius
burtininkus vadino vaškonimis.</div>
<div style="text-align: justify;">
Pretorijus rašė: <em>„ Waszkonis yra
ženklų aiškintojas liejant vašką….Šitie vaškonys savo pranašystes
pritaikydavo ir kitiems dalykams, tarkim, jeigu kas nors norėjo
sužinoti, ar jam seksis šinkuoti alų, tai vaškonis liedavo vašką
išpranašaudami jam artimoje ateityje sėkmę arba nesėkmę. Taip pat jeigu
kam nors pavogta, jie, liedami vašką, gebėjo sužinoti, kas taip padarė
ir kaip tai galima atgauti. Vaško liejimas taip pat buvo naudojamas
buriant, pavojingų ligų atvejais – ar žmogus atsigaus, ar mirs. Taip
pat apsigyvenant namuose, taip pat karuose ir t.t.“</em><strong>[2]</strong></div>
<div style="text-align: justify;">
Narbutas taip pat rašė apie vaško
panaudojimą Vilniaus Arkikatedros vietoje buvusioje šventykloje su 12
laiptelių, skirtų zodiako ženklams, ant kurių buvo aukojamos vaškinės
zodiako ženklo figūrėlės, priklausomai į kokį ženklą įeidavusi Saulė.</div>
<div style="text-align: justify;">
Toks vaško svarbumas neatsitiktinis.
„Bičių vaškas buvo žinomas gilioje senovėje. Senovės Egipte vašką su
medumi naudojo mirusiems balzamuoti, vaškinių žvakių gamybai.
Viduramžių Lietuva, kurioje tuo metu dar vyravo drevinė bitininkystė,
jau mokėjo surinkti ir pagaminti didelius vaško kiekius, kurio
užtekdavo vietinei rinkai ir eksportui.“[3] Tai liudija prie senosios
Rotušės Kaune aptiktos vaško lydymo krosnelės. Pats vaškas – tai pirmas
pasaulyje polimerinis produktas, pagamintas bičių.</div>
<div style="text-align: justify;">
Reiktų pasakyti, kad senovėje prūsų
žyniai Videvutis ir Brutenis VI am. po kr. savo žmones mokė gyventi
pagal bičių būdą. Bitės kelminis avilys buvo laikomas Dievo namais. Tad
nesunku suprasti, kodėl vaškinės, o giliau tai bičių kūno žvakės,
degdamos saugo nuo visko, kas gali grėsti Gyvasčiai. Bitė buvo sielos
simboliu, Dievo tvariniu.</div>
<div style="text-align: justify;">
<strong><a href="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/02/vaskas2.jpg"><img alt="" class="alignleft" height="269" src="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/02/vaskas2.jpg" title="vaskas2" width="79" /></a>Perkūnyčinių žvakių liejimo eiga</strong></div>
<div style="text-align: justify;">
<a href="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/02/vaskas1.jpg"><img alt="" height="234" src="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/02/vaskas1.jpg" title="vaskas1" width="294" /></a></div>
<div style="text-align: justify;">
XIX a. dauguma valstiečių žvakes
darydavosi patys. Tam buvo naudojamas medinis lankelis, prikalinėtas
vinučių (2 pav., 1). Lankelį, trijose vietose pririšę, pakabindavo po
balkiu, o už vinučių sukabindavo iš lininio siūlo susuktus <em>knatus. </em>Ties
lankeliu ant žemės padėdavo geldą su šaltu vandeniu arba puodą su
vašku. Kol karštas vaškas, iš metalinio puodelio pilamas ant kiekvieno <em>knato </em>atskirai,
siūlais nuteka apie 40—50 cm, beveik visada suaušta, ir žemyn
tenukrinta tik vienas kitas lašas. Taip liejamos žvakės būna į apačią
storesnės. Kai kurios iš jų beliejant išsiklaipo, susiriečia, todėl
naujai nulietas žvakes, kol dar vaškas kiek šiltas, pasidėję ant stalo
pakočioja, palygina.[4]</div>
<div style="text-align: justify;">
<a href="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2013/02/IGP8988_p.jpg"><img alt="" class="aligncenter size-full wp-image-11646" height="635" src="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2013/02/IGP8988_p.jpg" title="_IGP8988_p" width="425" /></a></div>
<div style="text-align: justify;">
<strong>Perkūnyčių žvakių liejimas <a href="http://www.baltai.lt/?p=10783" target="_blank">„Kurono“</a> baltųjų žynių akademijoje<br />
</strong></div>
<div style="text-align: justify;">
Šiuo metu baltųjų žynių bendruomenė
gilinasi į žvakonių ir vaškonių amato paslaptis, jau nemažai metų
lieja Perkūnyčines žvakes ir išdalina tiems, kam reikia krikštynoms,
vestuvėms ar laidotuvėms, kam gresia pavojinga liga ar kažkas prakeikė
namus ir užpuolė bėdos. Baltiško dvasinio ugdymo „Kurono“ žinyčia
ruošia mokinius, norinčius suprasti šio meno paslaptis ir tapti žyniu,
tarp kurių ruošiami ir žvakonys bei vaškonys. Dalį šių paslapčių po
trupinį rinkta ir mokytąsi pas Dzūkijos žvakonių palikuonis, sudėta į
vieną vietą ir tobulinama iki šiol.</div>
<div style="text-align: justify;">
Žvakių liejimą sudaro 4 dalys: amatas,
valdymas, įgalinimas ir tikėjimas. Tai kyla iš DOROS pasaulėžiūros,
kryptingų pastangų, teisingų veiksmų ir darbo. Perkūnyčios žvakė tarsi
Šviesos kūdikis, kuris įgauna vaškinį kūną, sudėtą iš specialaus pynimo
dagties ir devynių, specialiu būdų paruošiamų sluoksnių. Gale ji
įvelkama į šarvą, todėl paruošta šarvojimui. Viso liejimo metu žvakonys
turi išbūti Dievo malonėje, Perkūno galioje ir asmeninėje valioje.
Tokias žvakes panašiai lieja stačiatikių vienuoliai, kurie taip pat
išsaugoję senąsias paslaptis lieja tą pačią Vasario 2 dieną. Matyt dėl
to ir paplito rusiškas pavadinimas Gromnica (Grom-rus. Perkūnas),
lietuviškai iš gromnyčia pavirtusi į grabnyčią. O mes tariame
lietuviškai – Perkūnyčia.</div>
<div style="text-align: justify;">
Išliejus žvakes, jos pradeda savo
dvasiniai paskirčiai skirtą kelionę laiku. Šiomis žvakėmis pagal
senovinius papročius pradžioje pašventinami šeimos nariai. Atnaujinamas
šventas namų kampelis ir pirmąjį ketvirtadienį uždegama pirmoji ugnelė
skirta Perkūnui. Vėliau, per lygiadienį žvakės šventinamos prie Aukuro
naujų Metų Ugnimi. Žvakių niekas nešventina vandeniu. Pati žvakės
prigimtis ir medžiaga yra priešinga vandeniui. Todėl uždegus nuo
šventos aukuro ugnies žvakės toliau keliauja metų ciklu saugodamos nuo
27 blogybių. Blogybės yra įvairios, nuo jų specialiomis maldomis ir
būdais „užkalbėtomis“ Perkūno žvakėmis galima saugotis nuo pikto tiek
gyviesiems, tiek mirties valandą Velionims. Lietuvoje daugėja mokinių,
norinčių tęsti šį nelengvą pasiaukojantį darbą, už kuri negalima imti
jokio atlygio, tik vaško auką. Šiais metais šio amato mokysime
Vilniuje, Kaune ir Marijampolėje.</div>
<div style="text-align: justify;">
<strong> </strong></div>
<div style="text-align: justify;">
<strong>Šaltiniai</strong><br />
1. Samogitia 2010 m. Nr. 7, VYGANDAS KUNGYS, Kalendorius –paslaptis
slepiantis metskaitlis. 1. vydija.lt, Juozapas Blažiūnas „GRABNYČIŲ
KILMĖ, ISTORIJA IR SIMBOLIAI“, Bernardinai.lt, 2007;</div>
<div style="text-align: justify;">
2. M. Pretorijus, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“ IIIt., 2006 m. Vilnius, psl. 404-405</div>
<div style="text-align: justify;">
3. <a href="http://www.bitininkas.lt/bitininkas/bitininkai/baltuskevicius.htm">dr. Algirdas<strong> Baltuškevičius</strong></a>, „Vaškas“, bitininkas.lt</div>
<div style="text-align: justify;">
4. Regina Merkienė. MEDAUS SUKIMAS IR VAŠKO PERDIRBIMAS KLANGIŲ KAIME</div>
<div style="text-align: justify;">
5. LKŽ</div>
<div style="text-align: justify;">
6.<a href="http://lt.wikipedia.org/wiki/Eteris#cite_ref-1"> </a> Homeras II. II 412</div>
<div style="text-align: justify;">
7.Vergilijus Georgikos 325</div>
<div style="text-align: justify;">
Fotografijos iš asmeninio L. Balsio archyvo</div>
<div style="text-align: justify;">
<a href="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2013/02/IGP8947_p.jpg"><img alt="" class="aligncenter size-full wp-image-11651" height="635" src="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2013/02/IGP8947_p.jpg" title="_IGP8947_p" width="425" /></a></div>
<div style="text-align: justify;">
<a href="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2013/02/Zvakiu_liejimas2.jpg"><img alt="" class="aligncenter size-full wp-image-11648" height="640" src="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2013/02/Zvakiu_liejimas2.jpg" title="Zvakiu_liejimas2" width="425" /></a><a href="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2013/02/Zvakiu_liejimas3.jpg"><img alt="" class="aligncenter size-full wp-image-11649" height="425" src="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2013/02/Zvakiu_liejimas3.jpg" title="Zvakiu_liejimas3" width="640" /></a><a href="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2013/02/Zvakiu_liejimas1.jpg"><img alt="" class="aligncenter size-full wp-image-11652" height="640" src="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2013/02/Zvakiu_liejimas1.jpg" title="Zvakiu_liejimas1" width="425" /></a></div>
<h2>
</h2>
</div>
Anonymoushttp://www.blogger.com/profile/06265241795811839422noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5354339809534503881.post-17198379322045663982011-11-01T01:46:00.000+02:002011-11-01T01:46:52.434+02:00Su dūmais – į dausas<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on"><div style="text-align: justify;">DAINIUS RAZAUSKAS</div><div style="text-align: justify;">Pasak A. Vyšniauskaitės, velionį „išlydint į kapines, v ė l ė išeinanti pirmoji, atsisėdanti a n t pirkios k a m i n o ir sėdinti tol, kol velionį užkasa. Užtat Viduklės apylinkių žmonės sakydavo, jog mirusįjį išlydėjus reikia tuojau užkurti krosnį, kad visa negeroji dvasia iš namų išeitų. Pasak senųjų kupiškėnų, krosnį pakūrus, v ė l ė s u d ū m a i s pakylanti į Dievo teismą.“ Panašiai, beje, Baltarusijoje grįžę iš kapinių žmonės pirmiausia sėsdavo prie krosnies ir, ją liesdami, šildydavosi rankas, „kad mirtis išeitų pro kaminą ir daugiau troboje nebeužsiliktų“.</div><div style="text-align: justify;"><span id="more-5523"></span></div><div style="text-align: justify;">O pasakodama apie sėdinčią ant kamino ir su dūmais iškeliaujančią vėlę A. Vyšniauskaitė, matyt, rėmėsi šiuo tautosakos užrašymu Kupiškyje:</div><div style="text-align: justify;">Mirusio žmogaus siela, kol dar nepagiedota „Aniolas Dievo“, vaikšto po gryčią ir žiūri, kuris kaip numirusio rauda. Kaip tik prieš lydėjimą pradeda giedoti „Aniolas Dievo“, s i e l a raudodama pirmutinė išeina iš gryčios ir atsisėda a n t k a m i n o. Ant kamino sėdi tol, kol tik nulydi į kapus ir užkasa. Kai [iš] ryto pakuria pečių, tada s u d ū m a i s keliasi į d a n g ų ant teismo.</div><div style="text-align: justify;">Nors tai bene vienintelė tokio pobūdžio tautosakos žinia, ji turi platų ir patikimą kontekstą, kurį šiuo atveju verta aptarti, – būtent sielos, vėlės ryšį su dūmais, anksčiau su laidotuvių laužo dūmais, vėliau ir ligi pat pastarųjų laikų – su žvakės dūmu.</div><div style="text-align: center;"></div><div class="wp-caption aligncenter" id="attachment_5527" style="width: 585px;"><a href="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/10/IGP04dumai.jpg"><img alt="" class="size-full wp-image-5527 " height="266" src="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/10/IGP04dumai.jpg" title="IGP04dumai" width="400" /></a><br />
<div class="wp-caption-text"><b><i>Alkas, Šventvietėje kylantys aukuro dūmai. Foto Š. Kriščiukaitis</i></b></div></div><div style="text-align: justify;">G. Beresnevičiaus žodžiais, „nuo laidotuvių kylantys dūmai nesyk aiškinami kaip tam tikras mirusiojo vėlės pėdsakas, netapatintinas su pačia vėle, tačiau su kažkuria jos dalimi susijęs. Prancūzas Žiliberas de Lanua mini panašius spėjimus kuršiuose 1413–1414 m. Kuršiai, degindami mirusįjį, stebėjo dūmų kryptį, tikėdami, kad dūmai, kylantys į viršų, reikš, jog siela išgelbėta. Dūmai, krypstantys į šoną, parodys, jog siela pražuvusi. Tokie lietuvių būrimai minimi XVIII a. – specialūs žyniai Žvakonys ar Dūmonys (Szwakones… Dumones) iš žvakės skleidžiamų dūmų sprendė, ar ligonis mirs, ar pasveiks.“<br />
<br />
G. Beresnevičius užsiminė apie du istorinius šaltinius. Pirmasis – G. de Lannoy 1413–1414 m. pranešimas, pasakojantis, kad tarp kuršių esanti „sekta“ (N. Vėliaus spėjimu, gal kokia karių giminė), kurios mirusieji nariai sudeginami, o laidotuvių laužo dūmus aplinkiniai stebi „ir tiki, kad jeigu d ū m a i kyla tiesiai į dangų, tai <i>siela </i>yra išgelbėta, o jeigu rūksta į šalį, tai siela pražuvusi“. Antrasis šaltinis – tai XVII a. antrojoje pusėje Mažojoje Lietuvoje kunigavusio M. Pretorijaus veikalas „Prūsijos įdomybės“, kuriame sakoma: „Szwakones yra ženklų aiškintojai, kurie stebėjo degančios žvakės ir jos dūmų ženklus; pavadinimas kilęs iš szwake, ‘deganti žvakė’, jie dar vadinami ir dumones, iš dumai, tai yra ‘dūmai’, nes jie stebėjo žvakės dūmus; ir kartą mano kunigavimo pradžioje man pačiam atsitiko štai kas: Aukstynlaukių kaime teikiau komuniją senai moteriai, kuri labai silpna gulėjo lovoje, ir ten buvo uždegtos visos žvakės; suteikus komuniją, viena moteris iš karto žvakes užgesino, o vienas mano potabelis norėjo prieiti išsklaidyti dūmų, kad jie manęs neerzintų. Jinai potabelį sulaikė, bet stebėjo d ū m ų ž e n k l u s ir iš jų sprendė, a r a t s i g a u s, a r m i r s, – viso to aš negalėjau matyti, nes buvau pasisukęs į kenčiantį žmogų ir guodžiau jį žodžiais ir maldomis. Bet aiškiai girdėjau tą moterį sakant, kad šitas asmuo nuo ligos nemirs, bet atsigaus, – taip ir įvyko.“</div><div style="text-align: justify;">Pasak G. Ostermejerio, beje, „tokie bandymai ir dabar daromi“, t. y. XVIII a. pabaigoje. Negana to, tokie tikėjimai bei papročiai paliudyti ir kone per visą XX a. Štai J. Elisono Panevėžio apylinkėse užrašytas tikėjimas: Jei, kunigui lankant ligonį, užpūtus žvakę dūmai eina aukštyn – ligonis pasveiks, jei žemyn – mirs. J. Balio duomenimis, toks tikėjimas žinomas visoje Lietuvoje: „Kai kunigas, išklausęs ligonį, eina iš kambario laukan ir yra gesinamos žvakės, reikia stebėti, kaip sklaidysis užgesytų žvakių dūmai: jei eis į duris (paskui kunigą) – tai ligonis mirs, jei į viršų (kerčią, sklaidysis prie stalo) – tai pasveiks.“ Keletas J. Balio surinktų konkrečių tokio pobūdžio užrašymų: Ligoniui laukiant kunigo, jeigu, žvakes užpūtus, dūmai eina ant ligonio – ženklina mirtį, jei tolyn – išgis (Klovainiai); Kada ligoniui parveža kunigą, reikia, užpūtus žvakes, žiūrėti: jeigu dūmai į aukštą kyla – pagis, jei ant žemės sukas – mirs (Kražiai); Kuomet atveža kunigą pas ligonį, atlikus išpažintį šeimininkė užpučia žvakę: jei dūmai eina aukštyn, tai ligonis pagis, jei draikos palei žemę – mirs (Naujamiestis); arba atvirkščiai: Jei prie ligonio degančią žvakę užpūsi ir dūmai eis į viršų, tai ligonis veikiai mirs, o jei pažemiais, tai pagis (Švėkšna); pagaliau: Jei kunigą išvežus ir užgesinus žvakes dūmai eina tiesiai į viršų, tai ligonis eis tiesiai į dangų (Seirijai), o tai juolab primena minėtą XV a. kuršių tikėjimą. Ir istorinėje Lietuvoje – šiuolaikinėje Baltarusijoje visai taip pat užpūsdavo žvakę prie velionio ir žiūrėdavo: „Jeigu dūmas kildavo aukštyn – tai reiškė, kad siela paliko kūną ir keliauja pas teisuolius, o jeigu dūmas draikėsi po trobą, tai siela tebėra prie kūno ir turės pereiti skaistyklą.“ Vitebsko srityje: jei dūmas kyla tiesiai aukštyn, tai siela jau išėjo iš kūno, o jei draikosi, tai dar ne. Ligonio likimą iš žvakės dūmų panašiai būrė ir bene visi slavai. G. Beresnevičius pažymėjo, jog „šis motyvas visiškai atspindi kuršių įsitikinimą, tik tarsi miniatiūrizuotai, vietoj laužo – žvakė“.</div><div style="text-align: justify;">Dar pora užrašymų iš XX a. antrosios pusės: Baigus kunigui apeigas, gesina žvakes, ir moterėlės stebi, kur žvakių dūmai trauks: jei į langus, tai ligonis pasveiks, o jei į duris, tai mirs; Kada kunigas išklauso ligonio išpažinties, jei, žvakes užgesinus, dūmai pakrinka po visą pirkią – ligonis pasveiks, jei dūmai žieduku išeina pro duris – ligonis mirs, taigi jo siela arba liks pirkioje, savame gyvenime, arba „išeis“, vadinasi, žmogus mirs. Ir J. Balys šį paprotį kitoje vietoje perpasakoja su atitinkamu paaiškinimu: „Atvežus kunigą prie ligonio ir jam atlikus religinius patarnavimus, užpučiamos žvakės ir žiūrima, į kur eina dūmai: jei kyla į viršų – ligonis pasveiks, jei driekiasi durų link – ligonis mirs (t. y. i š e i s).“ Kadangi mirtis būdingai suprantama kaip sielos išėjimas, iškeliavimas, kelionė, tai panašus spėjimas apibendrinamas kelionei apskritai, ir štai dar pastaraisiais laikais per mirusiųjų atminų vakarienę Vėlinių metu ant stalo uždegama žvakė, o pavalgius žvakę užpučia ir žiūri, į katrą pusę eina dūmai – į katrą pusę dūmai eina, tai į tą pusę reiks tam, kas pūtė, išvažiuoti, o jei į viršų – tai auga ir namie pasilieka.</div><div style="text-align: justify;">Taigi, pasak G. Beresnevičiaus, „tam pačiam kontekstui priklausytų ir tikėjimas, kad mirusio žmogaus vėlė sėdi ant kamino, o rytojaus dieną pakūrus krosnį su dūmais lekia į dangų. Pastarasis tikėjimas atliepia Žilibero de Lanua paminėtą kuršių būrimą, kai iš nuo laidotuvių laužo kylančių dūmų krypties sprendžiama, kur iškeliauja siela, bei lietuvių įsitikinimą, kad prie mirštančio žmogaus degančios žvakės dūmų kryptis rodo ir žmogaus vėlės kelionės kryptį. Čia tikriausiai susiduriama su sena indoeuropietiška tradicija – indai tikėję, jog Agni kaip sielos vedlys ugnyje mirusįjį palydi į kitą pasaulį.“ Iš tikrųjų, panašiai šiaurės germanų dievo Odino išpažinėjai „tikėjo, kad juo aukščiau virš laidotuvių laužo pakilo dūmai, juo didesnė yra šio dievo pasitiktųjų Valhaloje garbė“. Su panašiais vaizdiniais iš dalies gal būtų galima susieti ir „Čhandogja upanišados“ 5.10.3 žodžius: „O tie, kas kaime rūpinasi atnašavimais ir dosnumu, ir išmalda, jie eina į d ū m u s (dhūmam), iš dūmų – į naktį, iš nakties – į kitą mėnesio pusę“ ir t. t. Ne išimtis ir ligonio būklės spėjimas pagal dūmus. Antai airių tradicijoje Alsterio karaliaus Konchobaro druidas, pasak F. le Roux, „žmogaus negalią nustatydavo vien pagal dūmus, kylančius iš jo namo“.</div><div style="text-align: justify;">Tokių vaizdinių aptinkama ir už indoeuropiečių tautų ribų, todėl panašu, kad šie yra visuotiniai, archetipiniai. E. B. Tyloro duomenimis, Borneo dajakai, „degindami mirusiuosius, sako: ‘Gero žmogaus laidotuvių laužo dūmai kyla aukštyn, ir jo siela kartu su jais pakyla į dangų, o blogo žmogaus laidotuvių laužo dūmai krinta žemyn, ir siela kartu su jais nusileidžia ant žemės, o iš čia – į požemio karalystę’“. O „čiukčiai, – pasak M. Eliadės, – kaip ir kitos Sibiro tautos, žino keletą sielų: po mirties viena iš jų lekia į Dangų kartu su laužo dūmais“.</div><div style="text-align: justify;"><br />
</div><div style="text-align: justify;">Įdomią išvadą šiuo atžvilgiu darė L. Akimova, remdamasi atitinkamu senovės graikų kremacijos papročiu: „Kremacijos metu žmogaus substancija išsiskaidydavo į du dėmenis – kaulus (kartu su pelenais) ir laidotuvių laužo d ū m u s – ir „sugrįždavo“ pas savo pirmapradžius „gimdytojus“. Šie „gimdytojai“ – tai žemė (joje palaidojami pelenai) ir d a n g u s, į kurį vėjas nuneša dūmais pavirtusį išnykusįjį kūną. Taigi mirusysis jau ne visas laikomas materialia būtybe, tęsiančia į žemiškąjį maksimaliai panašų požeminį gyvenimą, – jame jau išskiriamas nematerialus, lakus, „ugninis“ pradas, priklausantis viršutiniam pasauliui; jame įžvelgiama būsimoji ideali, dangiška, „beveidė“ esmė, atskirtina nuo fizinės, priešinga jai struktūra bei kilme. Šis suskaidymas, atliekamas kremacijos metu, užtikrina galutinį velionio išvedimą iš viduriniojo – žemiškojo pasaulio, gyvųjų srities. Patroklo vėlė arba jo „šešėlis“ Achilui per sapną sako: „Duoki man ranką, aš verkdams maldauju, daugiau niekuomet jau nebepareisiu iš Hado, kai tik atiduosite ugniai.“</div><div style="text-align: justify;">Panašiai baltų kraštuose, P. Šmito nuomone, „žemėn užkasti mirusieji galėjo lengvai patekti požemio karalystėn, o sudegintųjų s i e l a s manyta kartu s u d ū m a i s pakylant į dangų“. Panašiai kremaciją Lietuvoje, irgi palygindamas su senovės graikais ir dargi įžvelgdamas tam tikrą struktūrinį panašumą su aukų deginimu, suprato A. J. Greimas: „Gyvulių aukojimo atveju Graikijoje, kaip turbūt ir Lietuvoje, laikomasi bendro principo: gyvulių mėsa skiriama žmonėms valgyti, tuo tarpu d i e v a m s atitenka pati aukos esencija, jos ekstraktas – d ū m a i ir kvapai“, savo ruožtu „tiek Graikijoje, tiek ir Lietuvoje lavono mėsa buvo deginama, kad tuo būdu jo psyche, jo vėlė lengviau atsiskirtų nuo kūno ir tiesiausiu keliu patektų į pomirtinį gyvenimą“, taigi į dangų pas dievus ar Dievą.</div><div style="text-align: justify;"></div><div class="wp-caption aligncenter" id="attachment_5525" style="width: 409px;"><a href="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/10/1729dumai.jpg"><img alt="" class="size-full wp-image-5525" height="709" src="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/10/1729dumai.jpg" title="1729dumai" width="399" /></a><br />
<div class="wp-caption-text"><i>Foto Š. Kriščiukaitis www.baltai.lt archyvas</i></div></div><div style="text-align: justify;">Akivaizdu, kad dūmai savaime kyla į viršų, į dangų, tačiau kaip tik dėl to jie ir įgyja atitinkamą simbolinę – dvasinę reikšmę. Pavyzdžiui: Be rankų, be kojų – d a n g u m i lipa = dūmai; Tėvas negimęs – sūnus p a d a n g ė m i s skraido; Tėvas po krosnies, o sūnus ant stogo = ugnis ir dūmai. Baltarusių: „Mano brolis Kandratas kai atsistos, tai d a n- g ų pasieks“; „Be rankų, be sparnų, o l i g i d a n g a u s pakyla“; „Be rankų, be kojų, o d a n g ų pasiekia“ = dūmai. Rusų: „Kas kyla į d a n g ų be sparnų ir be kopėčių?“; „Vejasi, vyniojasi, į d a n g ų veržiasi“; „Be rankų, be kojų į d a n g ų šliaužia“; „Be rankų, be kojų, ant trobos užlipo“ ir pan. = dūmai. Bulgarų: „Senis aukštas l i g i D i e v o, niekur kaulelio nėra“ = dūmai; Polesėje atminų maisto likučius išpildavo ant malkų, „kad sudegtų, o d ū m a s – p a s D i e v ą eitų“ ir t. t. Dūmus einant į dangų taip pat pabrėžia gausios, visiems baltams bei rytų slavams žinomos tokio tipo mįslės kaip: Motina stora, duktė raudona, sūnužėlis į p a d a n g e s pasikėlęs = krosnis, ugnis, d ū m a i, apie jas plačiau kalbėsime kita dingstimi. Beje, ši ryški, esminė dūmų ypatybė pabrėžiama ir polineziečių mįslėje: „Žilas žmogus stovi virš tvoros ir patį d a n g ų s i e k i a“ = kamino d ū m a i.</div><div style="text-align: justify;">Kaip tik dėl to dūmai ir tampa susisiekimo su dangumi priemone – žmogaus dvasinio dėmens, atsiskyrusio nuo kremuotų palaikų, jo sielos ar vėlės, taip pat aukos dievams, žinios protėviams ir kt. į dangų pernešimo priemone.</div><div style="text-align: justify;">Pasak W. Mannhardto, „Lietuvoje liaudis degina nagų nuokarpas… Jie mano, kad nagai s u d ū m a i s p a s i e k i a d a n g ų, ir kiekvienas po mirties atgauna savuosius.“ Apie senojo tikėjimo apeigas šventykloje, buvusioje Onuškio bažnyčios vietoje, žmonių prisimenama: Tį buva tik tokia koplyčia. Iš karta tį buva bedievių, sakydava, aukuras, kur jau melsdavas, iš akmenų sukrauta ir pamūryta aukščiau. Tai nešdava avinus [ir] klodava. Kad d ū m a i kyla aukštyn, tai sakydavę gerai priima ją [a u k ą] D i e v a s. O rusai protėvių (родители) minėjimo dienomis į kūrenamus laužus bėrė smilkalus, ir namų šeimininkas būtinai sukalbėdavo tokią maldelę: „Jūs, šventi smilkalai ir pilkasis d ū m e l i, lėkite d a n g u n, nusilenkite ten mano protėviams, papasakokite, kaip visi mes čia gyvename.“</div><div style="text-align: justify;">Šiuo atžvilgiu vėlgi verta dėmesio senovės graikų tradicija, kurioje, pasak M. Detienne’o, „tarp žodžių, apibūdinančių aukojimo procedūras, nemažai turi šaknį θυ-, o jos semantinės konfigūracijos θύω [„aukoju“], θυσία [„aukojimas, auka“], θύος [„smilkalai“, dgs. „auka“] rodo, kad būtent p e r ugnį ir d ū m u s dievų sostą pasiekia jiems skirtos aukos. Beje, vieno iš seniausių terminų, kuriuo Homero epopėjoje apibūdinamas aukojimas dievams, žodžio θύος (daugiskaita θύσα) pirminė prasmė buvo „dagi medžiaga, skleidžianti kvapius dūmus“. Antai „Iliadoje“ (I.317): „Kvapas aukų, susimaišęs su d ū m a i s, į dangų iškilo.“ Ilgainiui šis vaizdinys tapo itin išrutuliotas. Antai „Lukiano „Ikaromenipe“ Dzeuso „darbo kambario“ grindyse prigręžiota skylių, kurias dengia apvalūs dangčiai: dievų Tėvas, pakėlęs dangtį, atidžiai klausosi, kokius vardus a t n e š a jam aukojami d ū m a i, ir įtūžęs nupučia dūmus, apsunkusius nuo nusikaltėlių maldų, kad jie neįsismelktų į Olimpą“.</div><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;">A. Coomaraswamy, R. Guénonas ir kiti yra pažymėję, kad dūmų stulpas, kylantis nuo židinio ir pro skylę stoge išnykstantis iš akių, tradiciniame pasaulėvaizdyje prilygo pasaulio ašiai, o čiukuras atstojo dangaus duris. „Antai archetipinis namas kartoja visatos architektūrą; apačioje – pagrindas, viduryje – erdvė, o viršuje – skliautas, kuriame yra anga, atitinkanti saulės vartus, per kuriuos žmogus visiškai išsivaduoja iš laiko ir erdvės į bekraštį, belaikį empirėjų.</div><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;"><span id="more-5532"></span></div><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;">Funkcinės ir simbolinės vertės sutampa, todėl jei pro angą viršuje iškyla dūmų stulpas, tai nėra vien buitinis patogumas, bet kartu ir visatos ašies, suremiančios dangų ir žemę, esmę ir prigimtį, įvaizdis.“ Užtat kol nebuvo mūrinės krosnies, kelias į dangų su židinio dūmais vedė pro dūminės pirkios čiukurą, o dar anksčiau, taip pat klajoklių tautose, – pro viršutinę jurtos angą dūmams išeiti. M. Eliade šiuo atžvilgiu primena visoje Eurazijoje plačiai paplitusius tikėjimus, „pagal kuriuos mirusiojo v ė l ė išskrendanti p e r k a m i n ą (dūmtraukį) arba per stogą, ir būtent tą jo dalį, kuri yra virš ‘šventojo kampo’“, o tai yra, priduria autorius išnašoje, „šventosios erdvės dalis, kuri kai kurių tipų Eurazijos būstuose atitinka centrinį ramstį ir todėl vaidina ‘pasaulio centro’ vaidmenį“. Buriatų š a m a n a s įšventinimo metu „lipa į stulpą, stovintį jurtos vidury, ir, pasiekęs jo viršūnę, išlenda lauk p r o d ū m ų a n g ą. Bet mes žinome, kad anga dūmams išeiti yra prilyginama ‘skylei’, kurią dangaus skliaute sudaro Šiaurinė žvaigždė.“ Sibiro šamanizmui skirtoje knygoje M. Eliade pažymi, jog, kintant būsto konstrukcijai, „mitinė-religinė stulpo funkcija perėjo viršutinei angai, pro kurią išeina dūmai. Ostiakai šią angą prilygina atitinkamai angai ‘Dangaus namuose’. Čiukčiai tapatina ją su ‘anga’, kurią dangaus skliaute sudaro Šiaurinė žvaigždė. Ostiakai taip pat kalba apie ‘aukso kaminus Dangaus namuose’ arba ‘septynis Dangaus dievo kaminus’. Panašiai altajiečiai tiki, jog būtent pro šiuos ‘kaminus’ šamanas pereina iš vienos dangaus sferos į kitą. Todėl ir palapinė, pastatyta Altajaus šamano pakilimo į dangų apeigoms, yra tapatinama su dangaus skliautu ir, kaip pats dangaus skliautas, turi angą dūmams“; savo ruožtu „anga į pragarą altajiečių yra laikoma Žemės ‘kaminu’“.</div><div lang="lt-LT" style="text-align: center;"></div><div class="wp-caption aligncenter" id="attachment_5540" style="width: 586px;"><a href="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/10/shaman-region-tuva-russia1.jpg"><img alt="" class="size-full wp-image-5540 " height="300" src="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/10/shaman-region-tuva-russia1.jpg" title="shaman region-tuva-russia[1]" width="400" /></a><br />
<div class="wp-caption-text">Bir Saman Ayini</div></div><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;">Bulgarų šamanizmo tyrinėtojo A. Kalojanovo žodžiais, „jurtą pakeitus trobai kosminės ašies funkcijas perėmė kaminas. Toks pakeitimas įvyko ir bulgarų tradicijoje, juo galima paaiškinti, kodėl kai kur, pavyzdžiui, Triavanoje, per Kalėdas buvo atliekamos kamino valymo apeigos, o dainose undinė pati, pasirodžius šventam Jonui, išlekia kaip tik pro kaminą. Herojiniame epe Relio Šešiasparnis po Velykų pro kaminą iš belangės išneša šešis didvyrius, kuriuos ten buvo uždariusi ‘merga Arvatė’ (arba gegutė pro kaminą ištraukia belaisvius siūlu). Šamaniška paties Relio Šešiasparnio įvaizdžio kilmė neabejotina – dainos byloja, kad jį atsivedusi (išauginusi) erelė. Šamaniško kelio kaip dūmų tilto tarp Žemės ir Dangaus samprata aiškiausiai išliko „Liaudiškame Ivano Rilskio gyvenimo aprašyme“. Šventasis tėvas atsisako pats susitikti su apsilankiusiu pas jį caru Petru, tačiau duoda jam savo buvimo ženklą – ‘dūmų stulpą iki dangaus’.“</div><div lang="lt-LT" style="text-align: center;"></div><div class="wp-caption aligncenter" id="attachment_5536" style="width: 586px;"><a href="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/10/Smoke-Euthanasia-Program.jpg"><img alt="" class="size-full wp-image-5536 " height="276" src="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/10/Smoke-Euthanasia-Program.jpg" title="Smoke Euthanasia Program" width="400" /></a><br />
<div class="wp-caption-text"><i>Hadamare dūmai kyla iš kamino, viename iš šešių objektų, kuriuose naciai vykdė eutanazijos programa</i></div></div><div style="text-align: justify;">„Dūmų stulpo“ vaizdinys, kitaip sakant, dūmų ir stulpo vaizdinių sutapatinimas, žinomas nuo seno. „Rigvedoje“ (IV.6.2) Agnis kaip stulpą „dūmus įrėmė <i>(stabh</i><i>ã</i><i>yat) </i>į dangų“, o kadangi atitinkamas vedų daiktavardis <i>stabha-</i> yra būtent ‘stulpas, ramstis, atrama’ (= lie. <i>stabas</i>), tai galima būtų sakyti tiesiog „dūmus įstulpė, įstulpino į dangų“. Panašiai dūmai dangų paremia lietuvių mįslėse, pavyzdžiui: <i>Tėvas neužgimė, sūnus d a n g ų p a r ė m ė</i> = ugnis dar neįpūsta, o d ū m a i jau kur nuėję. Keletas pavyzdžių iš gyvosios kalbos: <i>Kad suskėlė s t u l p a s kokių juodų d ū m ų</i> (Obeliai, Rokiškio r.); <i>Eina, rūko – d ū m a i s t u l p a i s eina </i>(Tryškiai, Telšių r.); <i>Štai ji jau kūrenasi – d ū m a i šviesiai balzganu tiesiu s t u l p u kyla aukštyn</i> (iš J. Paukštelio raštų) ir pan. O vienoje baltarusių mįslėje stulpui prilyginami nebe dūmai, bet kaminas – vėlesnis, bet juoba į stulpą panašus įrengimas: „Stovi stulpas, o jame skylė“ = kaminas. Šiaip ar taip, ir lietuviškai ‘stačioji dūmtraukio dalis (nuo gulsčiosios dalies iki viršaus)’ – taigi būtent kaminas – yra vadinama <i>stulpu</i>.</div><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;">Todėl nenuostabu, kad kaminas iš „dūmų stulpo“ perima archajiškas „šamaniškąsias“ stulpo į dangų funkcijas. Ir kaip Sibiro šamanas kartu su dūmais „dvasių keliu“ iškeliaudavo pro jurtos čiukurą, taip jo europietiškoji kolegė ragana iškeliauja pro krosnies kaminą.</div><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;">Lietuvoje apie tai dažniausiai pasakoja LPK 3651 tipo, J. Balio pavadinto „Raganos ir smalsus bernas“, pasakos, jo apibendrintos taip: „Pasitepęs raganų koše pažastis, bernas išlekia p r o k a m i n ą į raganų susirinkimą…“ Keli pavyzdžiai:</div><div style="text-align: justify;"><i>Vieną kartą, sako, bernas slūžijęs pas tokias raganas ir pamatęs, kad jo gaspadinė ir jos duktė susivirinusios puodelį tokių žolių ir švento Jono vakare su tom žolėm pasitepusios pažastis ir p a r k a m i n ą abidvi išlėkusios. Ir jis teip pat iš to puodelio pasitepęs sav pažastis – ir jis par tą patį kaminą fort ir išlėkęs! </i>(Trumpaičiai)</div><div style="text-align: justify;">Bernas tarnavo pas moteriškę ir matė, kaip <i>naktį prieš Šv. Joną jų (raganų) prisirinko ir virė košę iš rugių rasų. Jis matė, kaip tik katra pakaštavoja, tuoj išlekia per kaminą. Pasinorėjo ir bernui pakaštavoti tos košės, bet kad jis nelėktų per kaminą, prisirišo piestą ir tada pakaštavojo raganų virtos rasų košės. Kai tik pakaštavojo, tai jį ir su piesta išnešė p e r k a m i n ą ten, kur visos raganos (renkasi)…</i> (Liškiava)</div><div style="text-align: justify;">Apskritai <i>Šv. Jono rytą raganos brauko nuo rugių rasą ir verda košę; kaip priėda tos košės, tai p e r <u>kaminą</u> išlekia </i>(Kabeliai).</div><div style="text-align: justify;"><i>Joninių naktij raganos, sako, prisibrauko rugių žiedų ir verda iš jų šiupinėlį, su kuriuom pasitepa sau pažastes ir išlekia p e r k a m i n ą ir susirenka ant baliaus ant kokio aukšto kalno </i>(Ožkabaliai).</div><div style="text-align: justify;">Taip raganos<i> per kaminų su šluotu skrenda Kijevan ar</i><i>ba Šatrijos kalni. Košelį iš rugių žiedų verda. Išsitepa ir p r o</i> k a m i n ų išlakia (Vilkiaucinis, Varėnos r.).</div><div style="text-align: justify;">Savo ruožtu burtininkai, lekiantys ant Šatrijos kalno (kur, beje, esanti žemėmis užpilta bažnyčia), <i>naktį turėdavę išlįsti p e r k a m i n ą </i>(Moluvėnai, Užvenčio apyl.).</div><div style="text-align: justify;">O viena moteriškė ragana Joninių išvakarėse atsigulė su vyru miegoti, ir tas,<i> būdamas pavargęs, greit užmigo. Pati pajutusi, kad vyras miega, atsikėlė, paguldė prie vyro </i><i>šluotą, o pati, pasikasojusi andaroką, išlindo p e r k a m i n ą</i> ir nubėgo į raganų balių; tuo pat keliu ji paskui ir sugrįžo: <i>Kai </i><i>tik atėjo dvylikta valanda nakties, pati įlindo visa šlapia </i>p e r k a m i n ą (Kabiniai, Alytaus vlsč.).</div><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;">Keisti užtat yra B. Kerbelytės prisipažinimas ir abejonės: „Lietuvių papročiuose bei tikėjimuose mums nepavyko rasti liudijimų, jog buvo lendama pro angą dūmams (pro aukštinį ar kaminą vargu ar kas ryžtųsi lįsti, tačiau galbūt galima išlįsti pro čiukurą).“ Reikia pabrėžti, jog tradicijos nuo seno aiškiai suvokiama raganas ir burtininkus šitaip keliaujant ne kūnu, fiziškai, bet įdėm dvasiškai, dvasia. Tai iš esmės simbolinis vaizdinys, todėl kalbėti apie landžiojimą pro kaminą – nesusipratimas. M. Pretorijus XVII a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje rašė („Prūsijos įdomybės“ IV.4.§27): „Taip pat yra tikra apie šių dienų burtininkes ir raganas, kurios, vykdamos į kokią nors iš savo tariamų sueigų (k ū n u t e n n e n u v y k s t a), lieka namie lovoje arba ant šiaudų tartum apžavėtos. Tuo tarpu jų d v a s i o s velnio ten nugabenamos…“</div><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;"></div><table border="0" cellpadding="0" cellspacing="0" style="text-align: justify;"><tbody>
<tr valign="top"> <td colspan="2"><br />
</td> </tr>
</tbody> </table><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;">Panašiai Didžiojoje Lietuvoje 1680 m. Viduklės pavieto Raulų dvare teista raganavimu apkaltinta Z. Šlekienė pasakojo: „Šios kompanijos raganos, pasivertusios šarkomis, suskrendančios į Eržvilką ant kalno prie Šaltuonos upės. Praėjusią vasarą net 5 kartus buvusios ten. Skrisdamos savo k ū n u s p a l i e k a n č i o s įprastinėse vietose. M. Budreckas, jo žmona ir Lukavičienė savo kūnus palieką pelkėje prie Numgalių, netoli savo namų.“</div><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;">Fiziškai neįmanomas keliavimas pro kaminą su dūmais kaip tik pabrėžia simbolinę – dvasinę, ne kūnišką – tokių kelionių prigimtį. O kartu dar vieną papildomą argumentą savo naudai gauna G. Beresnevičiaus nuomonė lietuvių raganas šitaip keliavus būtent į d a u s a s – dvasių, dvasinę šalį.</div><div style="text-align: justify;">Panašiai pro kaminą raganos keliauja Polesėje. Antai žmogus užėjo miške trobelę ir per langą pamatė, kaip moteriškė pamirkė į duonkubilį rankas, sėdo ant šluotos ir nuskrido. „Tada žmogus pats užėjo į trobą, paėmė duonkubilį su tuo vandeniu, pastatė po kaminu ir pats atsisėdo ant viršaus. Jis nė neapsižiūrėjo, kaip jį kažkas pagriebė ir išnešė p r o k a m i n ą laukan“, ir nunešė į raganų susirinkimą.</div><div style="text-align: justify;"><img alt="" class="alignleft" height="399" src="http://files.sharenator.com/witch_flies_picdump_5-s350x399-167429-580.jpg" width="350" /></div><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;">Arba štai žmogus vienuose namuose pasiprašė nakvynės, o naktį ten prisirinko moterų, ir nors durys buvo uždarytos, jos po vieną visos kažkur dingo; žmogus pasilenkęs pažvelgė į krosnį, ir tada jį „įtraukė į kaminą, ir [jis] atsidūrė degutinėje ant gluosnio, kur suskrisdavo raganos“.</div><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;">Arba: „Susirinko į trobą raganos, velnias su jomis, ir šeimininkės sūnus ten buvo. Kartu pasigamino dubenėlį su žolių apdavais, kiekviena pauosto ir lekia p r o k a m i n ą. Velnias sėdi, visų laukia. Žmogus irgi pauostė, čiupo piestą ir p r o k a m i n ą oran išlėkė.“</div><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;">Kaip išlėkdavo, tuo pat keliu ir sulėkdavo: „Per Kupolę sulėkdavo tos raganos į trobą, į k a m i n ą.“</div><div style="text-align: justify;">Apskritai ukrainiečių ragana <i>(вiдьма) </i>ant šluotos išlėkdavo ir sugrįždavo būtent pro kaminą. Panašiai raganos keliaudavo ir suomių tradicijoje. Antai minėto tipo sakmėje bernas pasislėpęs pamatė, kaip šeimininkė pasitepė tepalu ir, sumurmėjusi „i š k r o s n i e s kieman ir niekur nesustok!“, išlėkė į raganų susirinkimą.</div><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;">G. Beresnevičius, remdamasis ištisa virtine panašumų, jau buvo gretinęs Europos raganas su Sibiro šamanais. Keliavimas su dūmais pro kaminą ją tik papildo.</div><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;">Kadangi pro krosnies kaminą į dausas iškeliauja mirusiojo dvasia, pro krosnies kaminą išlekia ir sugrįžta iš dausų gyvo raganiaus ar raganos dvasia, tai suprantama, kad šiuo keliu į namus iš viršutiniojo pasaulio gali patekti ir šiaip dvasinės būtybės, dievybės.</div><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;"><span id="more-5545"></span><a href="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/10/mirtiskastai_aitvaras.jpg"><img alt="" class="size-full wp-image-5546 alignleft" height="320" src="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/10/mirtiskastai_aitvaras.jpg" title="aitvaras" width="355" /></a></div><div style="text-align: justify;">Pavyzdžiui, pro kaminą kartais įlekia ir išlekia aitvaras. Antai vienoje sakmėje moteriškei aitvaras nešė iš kitos pavogtus miltus, o kai ta ant savo miltų kubile užbrėžė kryžių, ir aitvaras nebegalėjo jų paimti, nutiko taip: aitvaro savininkė <i>verda vakare košę. Įdėjo vieną saują miltų ir kalba maišydama: „Tirštėk, tirštėk, košate!“ – „Šikėk, šikėk, košate! Kad jau miltai užšaudyti“, – atsiliepęs k a m i n e aitvaras</i>.</div><div style="text-align: justify;">Kitoje sakmėje iš Žemaitijos bernui išvalgius aitvarui skirtus pusryčius ir pridergus lėkštę tasai <i>šuok į tos posryčius. Paveiz, ka jau y priterliuota liekštė vėsa yr. Tėktā ož karta kauks sušoka, saka, ėšliekė lauko p r u o k a m ė n ą: „Čė, – saka, – ne kuošė, – saka, – kakā!“</i></div><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;">O štai pasakojimas iš Polesės: „Ėjom iš vakarėlio, mes trise, merginos. Ėjom, ir skrido tokia kaip žirnių kartis ugninė. Ir tada štai ji už Marusios namo dabar, jau ten trobelė sena, senos bobos gyveno. Ir skrido, ir kieme į k a m i n ą taip ir įsivijo. Ji tad, matyt, žinojosi su juo, tai jis pas ją skraidė. Skrido patyliukais taip, tarsi kartis tokia didelė, kuo apkrauta, ugninė, tokie ugnies tumulai. Iš ugnies tos sudaryta tokia ugninė. Ir skrido, skrido, ir kieme kibirkštys, ir į k a m i n ą kaip kokie naščiai ten šlumštelėjo. Ir mes grįžom, ir pas žmones nakvojom, ir namo nebėjome, išsigandom. Pikta dvasia – kas gi dar ten skrido. Neturėjo jis nei galvos, nieko. Na, toks gi ugninis, tai kas gi dar.“</div><div style="text-align: justify;">Pasak E. Levkijevskajos, slavams apskritai yra „charakteringas tokių personažų patekimo į namus būdas – <u><i>per krosnies kaminą</i></u>, kuris tradicijoje įprasminamas kaip mediatorius tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio“. N. Kriničnajos duomenimis, Šiaurės Rusijoje kamine kartais lindi naminis, namų dvasia, neretai gretinama su aitvaru: antai viena moteriškė paryčiais išgirdusi kamine kažką stumdant sklendes, paklaususi: „Kas ten?“ ir išgirdusi atsakymą: „Tai aš, naminis“; savo ruožtu pro kaminą, o anksčiau, dūminėse pirkiose – pro čiukurą į trobą galėjo patekti ir nelabos dvasios, ir protėvių vėlės, žodžiu, dvasinės būtybės.</div><div style="text-align: justify;">A. Toporovo apibendrinimu, slavų mitiniame pasaulėvaizdyje „krosnies kaminas – tai specifiškas išėjimas iš namo, iš esmės skirtas antgamtinėms būtybėms bei kontaktams su jomis: per jį vidun patenka aitvaras<i> (огненный змей) </i>ir velnias <i>(черт)</i>, o laukan išlekia ragana, mirusiojo vėlė, liga, dalia, balsas, šaukiant nelabąsias jėgas, ir pan.“</div><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;">Mirusiojo vėlė šiaurės Rusijoje išlydima kartu su dūmais, atšovus krosnies sklendę. Negana to, čia ji, prieš visai palikdama namus, kurį laiką tupi ant krosnies stulpo. Apskritai Rusijoje, „mirštant žmogui, atitraukdavo kamino sklendę, kuris tad buvo suprantamas kaip kelias vėlei išeiti“; taip buvo daroma ir Polesėje.</div><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;">Pro kaminą numirėlis gali į namus ir sugrįžti. Antai Polesėje mirus vyrui, „kuri jaunesnė ir vis sau galvoja [ilgisi velionio], tai sakydavo, p e r k a m i n ą pas ją kas atlekia“.</div><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;">Baltarusijoje per Vėlines mirusiųjų vėlės pro kaminą būdavo šaukiamos vakarienės. Panašiai „per kaminą šauktasi miške prapuolusių galvijų, tikintis, kad jie sugrįš“. Gomelio srityje manyta, kad šaukiančiojo balsas eina kartu su krosnies dūmais, todėl užkurdavo krosnį ir į kaminą šaukdavo: „Karve margoji! Dūmai aukštyn, o tu, mano karvyte margute, eik namo.“ Taigi, A. Baiburino apibendrinimu, „jeigu iš kiemo nuklysta galvijas, pabėga šuo arba laiku negrįžta žmogus, tai juos šaukia per kaminą. Ukrainoje tai daro ‘su pirmu dūmu’, t. y. vos užkūrę ugnį. Paklydėlis ‘per dūmą’ išgirs šauksmą ir sugrįš namo.“ Panašiai paklydusį žmogų per kaminą šaukdavo šiaurės Rusijoje.</div><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;">Visi šie papročiai remiasi savotiško „telepatinio“ ryšio samprata: išoriškai paklydėlio šauktis beprasmiška, ten balsas toli neina; reikia jį pašaukti ano pasaulio kanalu, per dvasią, kuriai juk negalioja šio pasaulio atstumai. O dvasiškai – vadinasi, per krosnies kaminą, per dūmus.</div><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;"><i>Iš leidykloje „Aidai“ spaudai rengiamos knygos „Krosnis mitologijoje“</i><br />
<a href="http://www.satenai.lt/"><img alt="Šiaurės Atėnai" height="23" src="http://www.satenai.lt/wp-content/themes/magazine-basic/images/siaures.atenai.png" title="Šiaurės Atėnai" width="127" /></a>Nr. 39 (1057)<i> </i></div><div lang="lt-LT" style="text-align: justify;"><br />
</div></div>Anonymoushttp://www.blogger.com/profile/06265241795811839422noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5354339809534503881.post-58994286136289708912011-10-08T00:24:00.000+03:002011-10-08T00:24:21.686+03:00SIELA IR GAMTOS ELEMENTAI(4)Pražuva<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on"><div style="text-align: justify;"><b><i>G. Beresnevičius*/</i> Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys:</b><b></b></div><div style="text-align: justify;"><b><br />
</b></div><div style="text-align: justify;"><b>PRAŽUVA</b></div><div style="text-align: justify;"><br />
</div><div style="text-align: justify;">Kalbant apie sielos sąsajas su gamtos elementais, gali kilti klausimas, kiek šios sąsajos yra glaudžios, ir ar jos negali iš esmės paveikti sielos pomirtinio likimo - pavyzdžiui, ar siela, būdama tiesiogiai susieta su vienu iš elementų, po žmogaus mirties negali visiškai į jį įsilieti, t.y. išnykti?</div><div style="text-align: justify;"><img alt="" class="mceWPmore mceItemNoResize" src="http://www.baltai.lt/wp-includes/js/tinymce/plugins/wordpress/img/trans.gif" title="Daugiau..." /></div><div style="text-align: justify;"> </div><div class="mceTemp" style="text-align: justify;"><br />
<dl class="wp-caption alignleft" id="attachment_5197" style="width: 310px;"><dt class="wp-caption-dt"><a href="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/10/prazuva-1.jpg"><img alt="" class="size-full wp-image-5197 " height="323" src="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/10/prazuva-1.jpg" title="prazuva 1" width="300" /></a></dt>
<dd class="wp-caption-dd">nuotrauka iš filmo The Fog (2005)</dd></dl></div><div style="text-align: justify;"> </div><div style="text-align: justify;">Tokio klausimo realumą patvirtintų tai, kad dar J. I. Kraševskis teigė esą lietuviai žinoję visiško žmogaus pražuvimo galimybę - pražuvą[42]. Tokio manymo pagrindu būtų šitokie lietuvių prakeikimai ir palinkėjimai: "kad tu pražūtum!", "Dieve, duok mirt, o ne pražūt!" ir pan. J. I. Kraševskio nuomonę perteikęs ir atkartojęs J. Basanavičius teigė, kad lietuvių tikėjimuose buvęs supratimas apie visišką ir amžiną dvasios išnykimą, pražuvą[43].</div><div style="text-align: justify;">Šiai versijai patvirtinti pasitelkiamas ir XV a. pradžios prancūzų keliautojo Žilbero de Lanua minimas kuršių tikėjimas: jei laidotuvių laužo dūmai krypsta į dangų, reiškia siela išgelbėta, jei dūmai krypsta į šoną - siela pražuvusi. Plg.: "etcroyent, se la fumiere va droit ou ciel, que l'ame est sauvee mais s'elle va soufflant de coste, que l'ame est perie"* (LPG 175). Čia neužmirština galbūt ir krikščioniškosios terminologijos įtaka (...sauvee,...perie)**, tačiau, turint omenyje tyrinėtojų nuomonę apie visiško sielos išnykimo galimybę bei lietuviškąjį "pražuvos" terminą, Žilbero de Lanua liudijime esantis žodis <i>perie</i> gal reiškė tą pačią, tik "kuršišką" pražuvą.</div><div style="text-align: justify;">Kiek pagrįsta nuomonė apie galutinio sielos pražuvimo galimybę? Sprendžiant šį klausimą, atrodo būtina panagrinėti lietuvių pasaką LPK*445, kurioje pasakojama apie įpykusios motinos karštomis prakeikia sūnų: prakeiktasis iš tiesų pradingsta. Prakeikiama maždaug tokiais posakiais, kuriais remiantis ir įrodinėjama visiško pražuvimo galimybė lietuvių tikėjimuose. Ją nuskaudusiam vaikui įpykusi motina taria:" kad tu jaunose dienose pražūtum" (LTR 422/141), "kad tu prapultum, sūneli, jaunose dienose!" (LTR 68/335/, 270/524,(368/335/, plg.260/89/), "kad tu vidury jaunų dienų prapultum!" (LMD I 979/2/), "kad tu prapultum savo dienoje" (LMD I 979/3). Kartais toks palinkėjimas kiek varijuoja: "O kad tave iš jaunų dienų žemė prarytų" (LTR 368/312/), "Kad tu prasmegtai žemėn juodon" (LTR 211/1/) "Eik tu kiaurai žemėn ir nesirodyk niekam" (LMD I 618/11/). Dar kitur motina prakeikia sūnų:" kad jis dideliausius skausmus kęstų ir negalėtų dieną naktį miegoti" (LMD I 618/12/).</div><div style="text-align: justify;">Tokie prakeikimai išsipildo. "Kitą kartą sako: gimdytojai galėdavę prakeikti savo vaikus, da tėvai ne taip, bet kai motinos, tai tankiausei" (LMD I 979/2/, plg. I 979/3/). Prakeiktasis vaikas užauga, tačiau prakeikimas jo tyko, ir prakeiktasis sūnus dingsta vestuvių metu (eidamas prie kunigo su sužadėtine, staiga išnyksta, vestuvių vaišių metu dingsta iš už stalo, prapuola, važiuojant iš bažnyčios, ir pan.). Toks dingimas ar pražuvimas atrodo tapatus minėtų lietuvių prakeikimų linkimai baigčiai: žmogus iš tiesų dingsta be mažiausio pėdsako, ir dingusiojo niekas negali surasti.</div><div style="text-align: justify;">Vis dėl to, kaip paaiškėja vėliau, prakeiktasis dingsta ne galutinai - jis tiesiog išnyksta iš gyvųjų pasaulio ar bent iš gyvųjų akiračio. Po kurio laiko vakare tarp 11 ir 12 val. jį pastebi namiškiai ar namuose apsinakvojęs pakeleivis. Įsidėmėtinas paros laikas - tai mirusiųjų ir apskritai vaidenimosi valanda. Prakeiktasis sėdi prie stalo, šviečiant žvakei, skaito knygą arba meldžiasi. Kartais sūnus kalba: "Prapuoliau, prapuoliau, tėvo paliepimu, močios prakeikimu" (LTR 68/335/), taigi ši jo būklė ir yra pražuvimas ar prapultis. Tėvas su motina bando sūnų išgelbėti, bet tai jiems nepavyksta. Tik sužadėtinė ar žmona, vykdydama prakeiktojo nurodymus, jį išvaduoja. Prakeiktasis aptinkamas dažniausiai miške (LTR 68/335), "už kalnų vakarų pusėje", kur yra didelė giria - ten jį pastebi raitą ant balto žirgo (LTR 422/141/), jo ieškoti einama "per miškus ir kalnus" (LTR 368/335/). Atrodo, ten prakeiktojo, pražuvusiojo buvimo vieta. Taip paaiškėja, kad prakeiktas, pražuvęs ar prapuolęs žmogus neišnyksta be pėdsako, o tik dingsta iš savo gyvenamosios aplinkos, čia tepasirodo tarp 11 ir 12 valandos, kada ateina dvasių pasirodymo laikas. Iki tol jis gyvena tam tuikroje erdvėje, kažkokiame pasaulyje, turinčiame savo topografiją ir esančiame vakarų pusėje. Pas jį einama "per ugnį". Aptiktas vakaruose prakeiktasis jį išvaduoti norinčiai žmonai liepia eiti rytų pusėn. Ten, perėjusi marias, ji išvysianti "ugnį, liepsnojančią link dangaus" (LTR 422/141?). Kitoje pasakoje atrastasis sūnus vaduotojams liepia eiti "suvisu į itą pusę,...kitu keliu, ten ir ten, par tokius ir tokius miškus, pas kalną". Beje, tai ugninis kalnas, o sūnų prakeikusi motina tame kalne ir prasmenga (LMD I 979/3/). Atrodo, kad pražuvęs sūnus turi būti išvedamas į rytų pusę: ten jis su savo vaduotojais turi pereiti "ugnį liepsnojančią link dangaus" ar ugninį kalną.</div><div style="text-align: justify;">Kartais ugnies kliūtis sutinkama einant paskui prakeiktąjį sūnų į jo prakeikimo vietą. Keliaujantis paskui sūnų tėvas prieina didelę ugnį. Sūnus eina ir pereina per ugnį. Mėgina ir tėvas, bet žengęs kelis žingsnius, šoka atgal. Nepavyksta ir motinai. Pereina tik žmona ar sesuo, keliaudama per tris ugnis (LTR 368/335/, plg. 260/89/, 270/524/). taigiugnis sutinkama ir keliaujant pas prakeiktąjį, ir išvedant jį iš prakeikimo vietos. Pastaroji yra vakaruose, gelbstimasi keliaujant į rytus.</div><div style="text-align: justify;">Šis motybvas primena tėvo ir sūnaus kelionę į pragarą Sovijaus mite, kuris siejamas su mirusiųjų deginimo papročio įvedimu - tad pasaka LPK*445 galbūt artima šiam mitui. Tačiau tai specialaus tyrimo reikalaujanti tema.</div><div style="text-align: justify;">Nagrinėjamoje pasakoje įdomus ir kelio į rytus aprašymas: bekeliaujant sutinkamas kalnas, per kurį reikia perkopti, kad patektum į gyvųjų pasaulį. Kalną galima sieti su Šventaragio legendoje minimu kalnu, į kurį turi kopti mirusieji. Tokį kalną lietuvių sakmės lokalizuoja būtent rytuose (BLV 21 - 22 N. 5,6).</div><div style="text-align: justify;">Taigi, einant į vakarus, patenkama erdvėn, kuri pasakoje įvardijamakaip pražuvimo, prakeikimo vieta. Į ją patenkama per ugnį, iš jos gelbstimasi keliaujant į rytus - kopiant į kalną ir po to nusileidžiant juo į gyvųjų pasaulį. Atrodo, tai tas pats kalnas, į kurį lietuvių tradicijoje kopia mirusieji, tačiau mūsų pasakos herojus kopia juo iš kitos pusės, t.ty. iš mirusiųjų pasaulio. Beje, taip jis atlieka "kelionę aplink pasaulį" - žmonių pasaulį apleidęs vakaruose, į jį sugrįžta iš rytų. Ir pirmyn, ir atgal keliaujama per ugnį. Neatrodo, kad tai būtų krikščioniškojo pragaro ugnis: ji liepsnoja ne pačioje prakeikimo erdvėje, o aplink ją. Atrodo, kad ugnies riba nagrinėjamoje pasakoje turėtų būti aiškinama kaip mirusiųjų deginimo ritualo išraiška[44].</div><div style="text-align: justify;">taigi pasakos LPK*445 analizė rodo, kad "pražuva" greičiau reikštų ne sielos išnykimą be pėdsakų, o tiesiog ypatingą jos būklę, iš kurios - tiesa, su dideliu vargu - įmanoma grįžti į gyvųjų pasaulį. Tokia ypatinga būklė greičiausiai yra prakeikto, dar nemirusio žmogaus patekimasį pomirtinį pasaulį, kuriame jis, suprantama, jaučiasi nejaukiai.</div><div style="text-align: justify;">Todėl teigimas esą lietuviai žinoję visiško ir galutinio sielos pražuvimo galimybę nėra pakankamai pagrįstas.</div><div style="text-align: justify;"> </div><div style="text-align: justify;"> </div><div style="text-align: justify;"> </div><div style="text-align: justify;"> </div><div style="text-align: justify;">-------------------------------------------------------------</div><div style="text-align: justify;">* "ir tiki, jei dūmas kyla tiesiai į dangų, kad siela yra išgelbėta, bet jei jis nupučiamas į šalį, kad siela yra pražuvusi".</div><div style="text-align: justify;">** ...išgelbėta,...pražuvusi (Išvertė D. Giedraitytė)</div><div style="text-align: justify;"><br />
</div><div style="text-align: justify;">LITERATŪRA</div><div style="text-align: justify;"><br />
</div><div style="text-align: justify;">42. Kraszewski I. J. litwa. - W., 1847. - S. 138-140.<br />
43. Basanavičius J. Prakalba// Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių. - Chicago, 1903. - P. I- LXXXIII; P. LIV-LV.<br />
44. Plg. prietarą: "Nešvariu vandeniu ugnis negalima užlieti, nes po mirties reiks per tą nešvarią dvokiančią ugnį sielai pereiti - atgailauti" (BLMM 41 N. 227).</div><div style="text-align: justify;"><br />
</div><div style="text-align: justify;"> </div><div style="text-align: justify;">SUTRUMPINIMAI:</div><div style="text-align: justify;"><br />
</div><div style="text-align: justify;"><b>BDŽ</b> - Balys J. Dvasios ir žmonės. Liaudies sakmės//Lietuvių tautosakos lobynas. I. -Bloomington, Ind., 1951.<br />
<b>BLMM </b>- Balys J. Liaudies magija ir medicina//Lietuvių tautosakos lobynas II.- Bloomington, Ind., 1951.<br />
<b>BLV</b> - Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių.- Chicago, 1903.<br />
<b>BMIL</b> - Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos. - Silver Spring, 1981.<br />
<b>KLPK </b>-kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimų katalogas. -V.,1973.<br />
<b>LKŽ XIV</b> - Lietuvių kalbos žodynas. - V., 1986. - T.XIV.<br />
<b>LMD</b> - Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai, esantys lietuvos MA Lietuvių literatūros institute.<br />
<b>LPG </b>- Mannhardt W.Letto - preussische Gőtterlehre. - Riga, 1936.<br />
<b>LPK</b> - Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas//Tautosakos darbai. - K., 1936 - T.2.<br />
<b>LTR</b> - Lietuvos MA Lietuvių literatūros instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.<br />
<b>SŠLS</b> - Slančiauskas M. Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. V.,1975.<br />
<b>PSRL XVII</b> - Polnoe sobranije ruskich letopiscei. - C.-P., 1907. - T.XVII. - Rusų k.</div><div style="text-align: justify;"><b> <a href="http://www.baltai.lt/?p=5155" target="_self"><br />
</a></b></div><div style="text-align: justify;">Paruošta pagal "Liaudies kultūra" 1993 m.</div></div>Anonymoushttp://www.blogger.com/profile/06265241795811839422noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5354339809534503881.post-28657816549300354042011-10-05T00:56:00.000+03:002011-10-05T00:58:19.654+03:00SIELA IR GAMTOS ELEMENTAI(3)Oras ir Žemė<div style="text-align: justify;"><b><i>G. Beresnevičius.</i> Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys:</b><b><br />
</b></div><div style="text-align: justify;"><b>SIELA IR ORAS</b></div><div style="text-align: justify;">Sielos sąsajos su oro stichija menkiau žymios, nors kartais mirusiųjų pavidalai nusakomi kaip “ Vėjo dvelksmas“[32], rūkas, garas, jie permatomi „lyg voratinklis“[33]. Sielos ar dvasios orinė prigimtis žinoma ne tik pagoniškąjai, bet ir krikščioniškąjai tradicijai: Viduramžiais manyta, kad dvasios galinčios susikurti kūną, sutirštindamos orą ir pasirodyti kaip šunys, katės ir kiti gyvūnai[34]. Vis dėlto įvairios dvasios ir kai kurie mirusieji tiesiog pasirodo ore, arba jų pavidalai nusakomi oro ar jam artimomis analogijomis. Galimas sielos ir oro siejimas per kvėpavimą, tačiau čia būtų kalbama ne tiek apie orą, kiek apie gyvybines organizmo ir pačios sielos galias, besireiškiančias kvėpavimu[35].</div><div style="text-align: center;"><a href="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/10/vejas1.jpg" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img alt="" class="aligncenter size-full wp-image-5160" height="240" src="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/10/vejas1.jpg" title="vejas1" width="320" /></a><span id="more-5155"></span></div><div style="text-align: justify;">Baltiškoje nekrokulto tradicijoje esama laidojimo ore, t.y. iškeliant mirusįjį į viršų, pavyzdžiui, įdedant „į medį“ Sovijaus mite[36]. Greta kitų tokio laidojimo aiškinimų neatmestina ir prielaida, kad taip laidojant, siela ar tam tikra jos dalis priartinama prie oro, plg. Irano arijų supratimą apie „gyvenimo galią“, kuri po žmogaus mirties įsilieja į vėją[37]. N. Vėliaus studijoje atskleidžiamas velnio ryšys su vėju[38] ir konstatuojama, kad „skraidymas su vėju, viesulu ar vėtra yra tipiškas toms mitinėms būtybėms, kurios vienaip ar kitaip santykiauja su mirusiaisiais“[39]. Tačiau tolimesnis mirusiųjų vėlių siejimas su velniu viesulo pavidalu reikalautų velnio ir vėlės sąvokų genezės aiškinimosi.<br />
Vis dėlto ir vėl galima pastebėti, kad siela oro stichijoje yra artima velniui.</div><div style="text-align: justify;"><b>SIELA IR ŽEMĖ</b></div><div style="text-align: justify;">Nors kūnas dažniausiai laidojamas žemėje, siela su žeme bemaž nesiejama. Kartais anga žemėje ar šulinys pasakų bei sakmių herojų atveda į pomirtinį pasaulį, esantį po žeme; į tokį ar panašų pasaulį patenkama, nusileidus ar įėjus į piliakalnio vidų. Tačiau yra pasauliai, esantys „po žeme“, o ne „žemėje“. Panašus įsivaizdavimas lydi ir paprotį mirusiesiems skiriamas aukas mesti ar nulieti ant žemės (po stalu, ant aslos ar pan.). M. Pretorijus pasakoja, kad Prūsijos lietuviai taip aukodavę Žemynėlei, tikėdami, kad mirusiojo vėlei nuo to palengvėja. Aukotojai ant žemės mesdavę po tris kąsnelius duonos ir mėsos, nupildavę po tiek pat šaukštų, linkėdami, kad Žemynėlė aname pasaulyje (kiti sakydave danguje) globotų ir aprūpintų mirusiojo vėlę (LPG 603-604). Tam tikras šio liudijimo paradoksas – Žemynos prašoma, kad šioji globotų mirusįjį danguje – atsirado galbūt degraduojant seniesiems tikėjimams. Tačiau tikėtina, kad tam tikru laikmečiu baltai įsivaizdavo pomirtinį pasaulį esant po žeme. Tokiu atveju Žemyna ar Žemynėlė kaip Deivės motinos hipostazė pomirtiniame pasaulyje turėjo reikšmę.</div><div style="text-align: justify;"><img alt="http://www.gargoyle.nl/static/images/tn_wulfande6.jpg" src="http://www.gargoyle.nl/static/images/tn_wulfande6.jpg" /></div><div style="text-align: justify;">Galbūt perspektyvesniu pasirodytų sielos siejimas su akmeniu, ypač prisimenant baltų ir kaimyniniuose kraštuose gają „pėduotų akmenų“ tradiciją (KLPK 46), dažnai tikint, kad tokiuose akmenyse įspaustos velnio pėdos[40]. Nežinau, ar tokių „velniopėdų“ nebūtų galima sieti su keltų papročiu, kuriame pėda ant akmens turėjo svarbią reikšmę genties didvyrio reinkarnacijos procese. naujio karaliaus intronizacija keltuose vykdavo ant mirusio karaliaus kapo. Sosto įpėdinis turėjo pastatyti koją ant akmenyje iškalto mirusio karaliaus pėdos pėdsako, kad taip galėtų būti pripažintas karališkosios dinastijos įpėdiniu – mat, uždėjus koją ant pėdsako akmenyje, iš akmens į naująjį karalių pereidavo mirusiojo valdovo siela[41]. Čia prisimintinas retas lietuvių tikėjimas, kad mirusiojo siela išeina pro kojos kulnį (BMIL 40 N. 338).</div><div style="text-align: justify;">LITERATŪRA</div><div style="text-align: justify;">32. Straubergs K. Min. veik., S. 220, plg. S. 214.<br />
33. Beresnevičius G. Op. cit. P. 90.<br />
34. Straubergs K. Min. veik., S. 220.<br />
35. Beresnevičius G. Op. cit. P. 89-89.<br />
36. Plg. Vėlius N. Kaip baltai laidojo mirusiuosius…P.59.<br />
37. Lommel H. Die Religion Zarathustras nach dem Awesta dargestellt. – Tübingen, 1930. – S. 169.<br />
38. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis… P. 69-72;<br />
39. Ten pat, P. 72.<br />
40. Ten pat, P. 67.<br />
41. Cit. iš Szafrański W. Zwyczaje, obrzędy i simbole religijne w davnej Europie//Zwyczaje, obrzędy i simbole religijne. – W., 1978. – S. 351 – 401; S. 369.</div><div style="text-align: justify;"></div><div style="text-align: justify;">SUTRUMPINIMAI:</div><div style="text-align: justify;"><b>BDŽ</b> – Balys J. Dvasios ir žmonės. Liaudies sakmės//Lietuvių tautosakos lobynas. I. -Bloomington, Ind., 1951.<br />
<b>BLMM </b>- Balys J. Liaudies magija ir medicina//Lietuvių tautosakos lobynas II.- Bloomington, Ind., 1951.<br />
<b>BLV</b> – Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių.- Chicago, 1903.<br />
<b>BMIL</b> – Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos. – Silver Spring, 1981.<br />
<b>KLPK </b>-kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimų katalogas. -V.,1973.<br />
<b>LKŽ XIV</b> – Lietuvių kalbos žodynas. – V., 1986. – T.XIV.<br />
<b>LMD</b> – Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai, esantys lietuvos MA Lietuvių literatūros institute.<br />
<b>LPG </b>- Mannhardt W.Letto – preussische Gőtterlehre. – Riga, 1936.<br />
<b>LPK</b> – Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas//Tautosakos darbai. – K., 1936 – T.2.<br />
<b>LTR</b> – Lietuvos MA Lietuvių literatūros instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.<br />
<b>SŠLS</b> – Slančiauskas M. Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. V.,1975.<br />
<b>PSRL XVII</b> – Polnoe sobranije ruskich letopiscei. – C.-P., 1907. – T.XVII. – Rusų k.</div><div style="text-align: justify;">Paruošta pagal „Liaudies kultūra“ 1993m.</div><div style="text-align: justify;">Laukite tęsinio apie sielos PRAŽUVĄ.</div>Anonymoushttp://www.blogger.com/profile/06265241795811839422noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5354339809534503881.post-20899267970319743502011-10-05T00:55:00.000+03:002011-10-05T01:05:31.241+03:00SIELA IR GAMTOS ELEMENTAI(2)Ugnis<div style="text-align: justify;"><b><i>Beresnevičius G.</i> Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys:<br />
</b></div><div style="text-align: justify;"><b>SIELA IR UGNIS</b></div><div style="text-align: justify;">Minėtoje N. Vėliaus studijoje konstatuojama, kad velnias lietuvių tautosakoje taip pat siejamas su ugnimi, tiesa, rečiau nei su vandeniu[20]. Siela ar vėlė taip pat pasirodo greta ugnies ar ugnyje, tad lietuviai tikėjo, kad „ugnin negalima spjauti ir nešvariu vandeniu užlieti, nes ugnyje dūšelės kenčia“ (BLMM 40N.222plg. N. 223 – 224,226).</div><div style="text-align: justify;"><span id="more-5134"></span></div><div style="text-align: center;"></div><div class="wp-caption aligncenter" id="attachment_5144" style="width: 438px;"><a href="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/09/IGP4261.jpg"><img alt="" class="size-full wp-image-5144 " height="640" src="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/09/IGP4261.jpg" title="_IGP4261" width="428" /></a><br />
<div class="wp-caption-text">Aukojimas Ugniai</div></div><div style="text-align: justify;">Dažnai sakoma, kad mirusiųjų vėlės atgailauja krosnyje (BMIL 104 – 106). Tikėjimai, mirusiuosius siejantys su krosnimi, pakankamai seni. Iš archeologijos žinomaspaprotys mirusiųjų galvas (kaukoles) laidoti atskirai, kartais pakasant jas po židiniu, primintų lietuvių sakmėse minimas riedančias galvas (kaukoles): jos kartais pačios keliauja arčiau ugnies (BDŽ 81 N.105); kartais tapatinamos su pačiu mirusiuoju (BDŽ 48 N. 58).</div><div style="text-align: justify;">Tam pačiam kontekstui priklausytų ir tikėjimas, kad mirusio žmogaus vėlė sėdi ant kamino, o rytojaus dieną, pakūrus krosnį, su dūmais lekia į dangų (BMIL 42 N. 364). Pastarasis tikėjimas primena Žilbero de Lenua paminėtą kuršių būrimą, kai pagal laidotuvių laužo dūmų kryptį sprendžiama, kur iškeliauja siela[21], bet lietuvių įsitikinimą, kad prie mirštančio žmogaus degančios žvakės dūmų kryptis rodo ir žmogaus vėlės kelionės kryptį[22]. Čia tikriausiai susiduriamasu sena indoeuropietiškatradicija – taip indai tikėję, jog Agni kaip sielos vedlys ugnyje mirusįjį palydi į kitą pasaulį[23]. Toks ugnies hierofanijoje apsireiškiančio „sielos vedlio“fenomenas netgi terminologiškai atsikartoja mirusiųjų deginimo paprotį grindžiančiame Sovijaus mite – čia baltų bei ugrofinų genčių mirusiuosius į pomirtinį pasaulį vedantis asmuo taipogi vadinamas „sielų vedliu“[24].</div><div style="text-align: justify;">Mirusiojo sudeginimas matomas jau rekonstruojamame indoeuropietiškame laidojimo rituale[25], o mirusiųjų deginimo deginimo paprotį baltų kraštuose šaltiniai mini jau nuo IX a. Vulfstanas teigia, jog aisčių gentyse įprasta deginti mirusiuosius[26], Henrikas Latvis mini žuvusių kuršių deginimo apeigas 1210 m. (LPG 33), Baltramiejus Anglas apie tai kalba 1240 m. [27], mirusiųjų deginimas minimas 1249 m. Vokiečių ordino taikos sutartyje su prūsais (LPG 41), eiliuotoje Livonijos kronikoje 1252 – 1254 m. (LPG 73 – 75). Petro Dusburgiečio kronikoje (LPG 88), NikolajausJeršino eiliuotoje prūsijos kronikoje (LPG 108 -110), Pilypo de Mezjero kronikoje 1364 m. [28], Hermano Vartbergės bei Vygando kronikose , mininčiose ir prie Veliuonos kritusio kunigaikščio sudeginimą 1352 m., Algirdo – 1377 m. ir Kęstučio – 1382 m. (LPG 122 124), o taip pat Jono Dlugošo (LPG 141 – 41 – 142), Laurencijaus Blumenau (LPG 174) kronikose ir kituose vėlesniuose šaltiniuose bei kompiliacijose.</div><div style="text-align: justify;">Mirusiųjų deginimo papročio pagrindimo versiją, be jau minėto Sovijaus mito, pateikia Lietuvos metraščių legendinė dalis, kurioje pasakojama apie Lietuvos didžiojo kunigaiščio Šventaragio sudeginimą Neries ir Vilnios santakoje (ПСРЛ XVII 235, 251, 305, 366 – 367, 493 – 494), bei ją pratęsianti M. Strijkovskio kronika[29], taip pat – A. Vijūkas – Kojelavičius[30].</div><div style="text-align: justify;">Ugnies funkcija laidotuvių rituale gali būti aiškinama kiek kitaip. Tyrinėtojai pabrėžia apvalomąją ugnies reikšmę[31] – šią interpretaciją atitiktų lietuvių tikėjimas, kad ugnis yra labai švari, su ugnimi ir dūšias čysčiuj valo“ (BLMM 40 N. 225, plg. 41 N. 227). Antra vertus, kaip jau pastebėta aukščiau, ugnis galėjo būti įsivaizduojama mirusiojo palydovu pomirtinėje kelionėje arba tą kelionę apskritai įgalinančiu dalyku. Be to, ugnis sunaikinanti kūną laidotuvių lauže, tuo pačiu išlaisvina sielą, ir ši, nesaistoma kūno, gali lengvai iškeliauti į pomirtinį pasaulį. Greičiausiai nė viena iš šių svarbių funkcijų laidotuvių ritualuose bei su jais susijusiuose tikėjimuose nebuvo ignoruojama.</div><div style="text-align: justify;">Kol kas galima pastebėti, kad lietuvių pasaulėžiūroje įžvelgiami du pomirtinį sielos likimą nusakančių vaizdinių sluoksniai: viename tariama, kad siela po mirties turinti pereiti vandenį, kitame – ugnį. Reikia manyti, kad šiedu sluoksniai atitinka du – „vandeninį“ bei „ugninį“ laidojimo ritualus ir tuo pačiu liudija kažkokį archainėje religinėje tradicijoje įvykusį lūžį, kurio metu nuo „vandeninio“ ritualo pereita prie laidojimo ugnyje. Ši chronologinė seka jokiu būdu nepanaikina biritualizmo galimybės, atitinkamai susiklosčius sąlygoms, o pats „chronologiškumo“ įspūdis, galbūt, aiškintinas ir kaip dviejų religinių – kultūrinių tradicijų susidūrimo rezultatas.</div><div style="text-align: justify;">Įtikėtina, kad tose baltų gentyse ar jų grupėse, kur vyraudavo chtoninė religija, įsigalėdavo „vandeninis “ laidojimas, o ten, kur vyraudavo dangiškoji religija, laidota ugnyje. Religijų istorijoje, suprantama, abi šios intencijos galėjo liestis; be to, neužmirština, kas su chtoniškąja religija sietinas „vandeninis“ laidojimas galėjo priklausyti labiau su chtoniškąja erdve susijusių valstiečių laidojimo tradicijai ir pan.</div><div style="text-align: justify;">LITERATŪRA</div><div style="text-align: justify;">20. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis… P. 63-66;<br />
21. Apie šį liudijimą smulkiau žr. žemiau poskyryje „Pražuva“.<br />
22. Smulkiau žr.: Beresnevičiaus G. Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys: sielos struktūra//Lituanistika. – 1990. – Nr.2.-P.87 -96; P. 87-88.<br />
23. Lanczkowski G. Die heilige reise. – Freiburg, Basel, Wien, 1982.-S.18.<br />
24. Žr. B.Savukyno ir J. Tumelio vertimą, cit. iš: Vėlius N. Kaip baltai laidojo mirusiuosius//Kultūros barai. – 1988. – Nr.1. – P.56-59;58;T.1. – S.127-129 bei LPG S. 57-59.<br />
25. Ivanov V.V. Rekonstrukcija struktury simvoliki i semantiki indoevropeiskogo pogrebalnogo obriada//Isledovanija v ob. P.5-11. – Rusų k.<br />
26. Cit. iš Toporov V. N. Konyja sostezanija na pochoronach// Isliedovanija v oblasti…P.12-47;P.15.-Rusų k.<br />
27. Cit. iš: Vėliaus N. Kaip baltai laidojo mirusiuosius…P. 57.<br />
28. Cit. iš : Nikžentaitis S. Gediminas. – V.,1989. -P.101 – 103<br />
29. Kronika Polska. Litewska, Žmódska i wszystkej Rusi M. Strijkowskiego. – W.,1846. T. 1. – S. 308-311.<br />
30. Vijūkas Kojelavičius A. Lietuvos istorija. – K., 1989. – P. 129-130.<br />
31. Gierlach B. Sanktuaria slowianskie. – W., 1980. – S. 27.</div><div style="text-align: justify;"></div><div style="text-align: justify;">SUTRUMPINIMAI:</div><div style="text-align: justify;"><b>BDŽ</b> – Balys J. Dvasios ir žmonės. Liaudies sakmės//Lietuvių tautosakos lobynas. I. -Bloomington, Ind., 1951.<br />
<b>BLMM </b>- Balys J. Liaudies magija ir medicina//Lietuvių tautosakos lobynas II.- Bloomington, Ind., 1951.<br />
<b>BLV</b> – Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių.- Chicago, 1903.<br />
<b>BMIL</b> – Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos. – Silver Spring, 1981.<br />
<b>KLPK </b>-kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimų katalogas. -V.,1973.<br />
<b>LKŽ XIV</b> – Lietuvių kalbos žodynas. – V., 1986. – T.XIV.<br />
<b>LMD</b> – Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai, esantys lietuvos MA Lietuvių literatūros institute.<br />
<b>LPG </b>- Mannhardt W.Letto – preussische Gőtterlehre. – Riga, 1936.<br />
<b>LPK</b> – Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas//Tautosakos darbai. – K., 1936 – T.2.<br />
<b>LTR</b> – Lietuvos MA Lietuvių literatūros instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.<br />
<b>SŠLS</b> – Slančiauskas M. Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. V.,1975.<br />
<b>PSRL XVII</b> – Polnoe sobranije ruskich letopiscei. – C.-P., 1907. – T.XVII. – Rusų k.</div><div style="text-align: justify;">Paruošta pagal „Liaudies kultūra“ 1993m.</div><div style="text-align: justify;">Tęsinys apie sielos santykį su oru, žeme.</div><div style="text-align: justify;"><br />
</div>Anonymoushttp://www.blogger.com/profile/06265241795811839422noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5354339809534503881.post-70490150999843138062011-10-05T00:53:00.000+03:002011-10-05T00:53:48.060+03:00SIELA IR GAMTOS ELEMENTAI (1)VANDUO<div style="text-align: justify;"><em>„Po Norberto Veliaus netekties 1996 metais Gintaras Beresnevičius raše, kad dar kelios etnologu kartos busiančios jo. Skaudu, bet po dešimtmečio ši fraze iškyla jau mąstant apie paties Gintaro palikimą – į knygas sudėtus ir įvairiuose leidiniuose pasklidusius tekstus, atradimus ir įžvalgas, pagaliau dosniai pažertas įdejas, laukiančias pratęsimo ar polemikos, jo pamokas esamiems ir būsimiems mokiniams.<br />
<img alt="" src="http://www.baltai.lt/wp-includes/js/tinymce/plugins/wordpress/img/trans.gif" title="Daugiau..." /></em></div><div style="text-align: justify;"><em> <span id="more-4923"></span></em></div><div style="text-align: justify;"> </div><div class="mceTemp" style="text-align: justify;"><br />
<dl class="wp-caption alignleft" id="attachment_4925" style="width: 297px;"><dt class="wp-caption-dt"><a href="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/09/G.-Beresnevicius.jpg"><img alt="" class="size-full wp-image-4925" height="237" src="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/09/G.-Beresnevicius.jpg" title="G.-Beresnevicius" width="287" /></a></dt>
<dd class="wp-caption-dd">Foto Tautosakos darbai XXXII 2006</dd></dl></div><div style="text-align: justify;"> </div><div style="text-align: justify;"><em>Apie lietuvių religiją ir mitologiją Gintaras intensyviai raše beveik du dešimtmečius, interpretavo, rekonstravo, o kartais tiesiog modeliavo senąją lietuviu (ar kitu genčių) dvasinę tradiciją, grąžindamas jai gyvybę ir logiką, pasikliaudamas jos pajegumu atsakyti i esminius žmogaus buties klausimus. Tuos klausimus jis nuolat užduodavo ir tiriamam objektui, ir sau, atsakymus taip pat tikrino visu pirma savąja – intelektine ir dvasine – patirtimi. Autoriaus vardas visada žadejo intrigą, intelektualini nuotykį, skaitymo malonumą ir tuo pat metu suinteresu</em></div><div style="text-align: justify;"><em>otą, nuoširdų santykį tiek su tyrimo objektu, tiek su adresatu, atradimu paradoksalumą ir subtilią autoironiją.</em></div><div style="text-align: justify;"><em>Gintaras Beresnevičius senosios lietuvių religijos ir mitologijos studijas pavertė amžių sandūros aktualija. Bendraujant su studentais matyti, kad ne tiek daug yra humanitarinių mokslų tyrinėjimų, į kuriuos devyniolikmetis nertu stačia galva, o išnėręs susivoktu, jog šis tyrimu laukas nors ir sunkiai aprėpiamas, bet nepaprastai viliojantis ir kupinas atradimų džiaugsmo.“ (</em>ISSN 1392–2831 Tautosakos darbai XXXII 2006, Saulė Matulevičienė)</div><div style="text-align: justify;"> </div><div style="text-align: justify;"><strong>Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys: SIELA IR GAMTOS ELEMENTAI</strong></div><div style="text-align: justify;">Senųjų tautų religijose siela, nors ir pripažįstant jos kitoniškumą, transendentiškumą, vis dėl to buvo laikoma to paties fizinio pasaulio dalimi. Įdaiktinantis senojo žmogaus mąstymassielą suvokė kaip tam tikrą medžiagą, tiesa, subtilesnę nei kitų gamtos kūnų: ji nusakoma kaip skysta ar taki, oro prigimties arba ugnies substancija[1]. Kita vertus, įterpta į pasaulį, siela tam tikru aspektu ima priklausyti nuo medžiaginių veiksnių. Todėl, nagrinėjant senovės lietuvių sielos sampratą , neišvengiamai tenka pažvelgti į sielos ir pagrindinių gamtos elementų santykį. Toks požiūris padėtų nustatyti sielai artimiausius elementus, o tai gal priartintų ir ateityje įmanomo sielos įvaizdžio genezės bei prigimties nagrinėjimo.</div><div style="text-align: center;"> </div><div class="wp-caption aligncenter" id="attachment_5095" style="width: 550px;"><a href="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/09/undines.jpg"><img alt="" class="size-full wp-image-5095 " height="720" src="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/09/undines.jpg" title="undines" width="540" /></a><div class="wp-caption-text">Fotodarbas L. Balsys</div></div><div style="text-align: justify;"><strong>SIELA IR VANDUO</strong></div><div style="text-align: justify;">Visų pirma pažymėtina, kad šis straipsnis įsiterpia į N. Vėliaus pradėtą lietuvių religijos personažų santykio su pirminiais gamtos elementais nagrinėjimą. Knygoje „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“ N. Vėlius aptaria chtoniškojo velnio santykį su vandeniu, ugnimi, oru, akmenimis[2]. Dėl neabejotino sielos (vėlės) ir velnio įvaizdžių artumo[3] mums svarbi N. Vėliaus išvada, kad velnias lietuvių tautosakoje ypač dažnai siejamas su velniu: jis „pasirodo prie vandens, gyvena vandeny, po vandeniu; stebuklinėse pasakose jo karalystė vaizduojama už vandens, net pusiau krikščioniškasis pragaras, kuriame gyvena velniai ir jiems tekę mirusieji, irgi neretai įkurdinamas ežere arba balose“[4].</div><div style="text-align: justify;">lygiai taip pat dažnai su vandeniu siejama siela. Galimas dalykas, velnio ir vandens bei sielos ir vandens sąsajas reiktų suprasti kaip vieno ir to paties reiškinio atvejus. Taip lietuviai tikėję, jog kadaise, žmogui mirus, ant stalo būdavo statomas švęsto vandens puodelis, įdant iš kūno išėjusi vėlė „išsimaudytų ir eitų čysta dangun“ (BMIL17 – 18N. 15). Arba tariama: „kai žmogus jaučiasi, kad tuojau mirs, tai stato kas nors bliūdą vandens pakūčioj, kad numirusio žmogaus dūšia, išėjus iš kūno, nusipraustų čystam vandeny ir visus purvus palikus eitų pas Dievulį“ (BMIL 47 N.413); su tokiais tikėjimais gretintinas ir paprotys po mirties velionio lovos gale kabinti rankšluosčius (BMIL 47 N. 414). Tokie tikėjimai užrašyti ir Polesėje palei Pinską XIX a. 7-ame dešimtmetyje – čia manyta, kad žmogaus vėlė po mirties pasineria arba prausiasi vandenyje, kurį randa namuose, o tokio vandens atsigėręs žmogus greitai miršta[5].</div><div style="text-align: justify;">Pomirtinis vėlės „pasinėrimas“ į vandenį gali būti aiškinamas platesniame religijų vaizdinių horizonte:mirusysis, prieš patekdamas į mirusiųjų pasaulį, turi persikelti per vandens ribą (upę, ežerą, marias)[6]. Verta prisiminti ir N. Vėliaus teiginį, jog lietuvių tautosakoje „įvairiose situacijose vaizduojamas vanduo yra tas pats mirusiųjų gėrimas, be kurio vėlė negali būti priimta į mirusiųjų tarpą“[7], palyginimui klasikinį atsigėrimo iš Letos motyvą – tik mirusiųjų upės vandens atsigėręs žmogus tampa tikru mirusiuoju.</div><div style="text-align: justify;">Taip lietuvių sakmėse minimi atvejai, kai žmogui atsigėrus vandens, jo siela atsiskiria nuo kūno (LTR 783/447/; LMD III 146/122/, plg. SŠLS 210N. 361=BDŽ 19-20 N. 19; BLV 62 N. 9).<br />
Galbūt vandens kaip mirties slenksčio ar ypatingais atvejais – net priemonės motyvas nulėmė paprotį mazgoti ir plauti patalpą, jei ligonis sunkiai miršta, tikint, kad tai padės jam greičiau numirti (BMIL 45 N. 389-391).</div><div style="text-align: justify;">taigi mirties metu sielai reikia vandens ar ji bent prie jo priartėja. Toks poreikis aiškinamas prausimosi, apsivalymo prasme, kurią galima pratęsti į lavono mazgojimo paprotį, minimą jau M. Pretorijaus apie 1670 m. (LPG 602, plg. BMIL 55 N. 512-515). Pačiai sielai apsiplauti reikalingas vanduo statomas greta mirštančio žmogaus. Antra vertus, vanduo vartojamas ir kaip sielos atsiskyrimo nuo kūno priemonė.</div><div style="text-align: justify;">Sielos ir vandens ryšys gali būti pratęsiamas ir toliau. Tarp lietuvių posakių, tapatinančių sielą ir širdį (LKŽ XIV 851; 853;859) bei turinčių paralelių izoliuotai gyvenančių tautų tikėjimuose[8], yra ir toks: „Bagoto širdis baloj mirkyta, pekloj džiovyta“ (LKŽ XIV 853). taigi vanduo, ypač nešvarus, gali būti suprantamas ir neigiamai. Ne veltui lietuvių pasakų velniai su jiems atitekusių žmonių vėlėmis dingsta pragarui artimuose ar su juo tapatinamuose ežere ar baloje[9]. Prausiantis ar mirties akimirką vanduo naudojamas kaip apsivalymo priemonė arba padedanti sielai greičiau atsiskirti nuo kūno. tačiau pragaro , t.y. neigiamos erdvės tapatinimas su žemomis, drėgnomis vietomis nėra atsitiktinis.<br />
Kadaise lietuvių pomirtinis pasaulis galėjo būti talpinamas „už vandens“: tačiau tokią lokalizaciją dar senojoje lietuvių religijoje pakeitė ar keitė kita, galimas dalykas, dangiškoji pomirtinio gyvenimo versija. Tokiu atveju ankstyvesnė „vandeninio“ ar „užvandeninio“ pomirtinio pasaulio erdvė tapo neigiamų jėgų ir blogų mirusiųjų buvimo vieta, o šviesieji lietuvių religijos personažai bei teisingai gyvenę mirusieji buvo perkelti į dangų.</div><div style="text-align: justify;">Esama požymių, liudijančių , kad bene ankstyviausiai išryškėjusi sielos sąsaja su gamtos elementais buvo jos ryšys su vandeniu.<br />
Indoeuropiečių religijose pati siela dažnai vaizduojama kaip taki substancija. Taip hetitų siela i s t a n z a n a -lašanti, taki, dievai ją gali išlieti „kaip vandenį“[10]. Toks įsivaizdavimas išsilaiko ilgai, iki Viduramžių. Dar XIII a. Bertoldas iš Regensburgo, kalbėdamas apie sielą, kurią angelas suteikia embrionui motinos kūne, šį vyksmą nusako žodžiu „įlieja“: „Als daz kint lebentewirt in sîner muoter lîbe, sô giuzet im der engêl die sêle în“[11].</div><div style="text-align: justify;">Lietuvių tautosakoje sielos kartais nusakomos kaip pragaro katiluose verdančios putos (LTR 42/31/, 272/47/, 724/29/…LMD I 300/14/,I 494/15/, I 1000 /675/…); su pastaruoju vaizdiniu galėtų būti siejama žinoma pasaka „Eglė žalčiū karalienė“, kurioje mirusysis pasirodo kraujo puta. Tokios putos ant vandens, ir ypač – ant marių paviršiaus galėtų priminti antikinėje mitologijoje žinomą Afroditės gimimo iš „jūros putų“ motyvą. Įtikėtina, kad ir pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ minimos putos turėtų tam tikrą ryšį su Afroditės – Kronidės gimimo aplinkybėmis, o putos ant marių paviršiaus tiek lietuvių pasakoje, tiek antikiniuose mituose turi ryšį su Krono pjautuvu ir Eglės brolių dalgiais. T.y. „Eglė žalčių karalienė“ kadaise galėjo priklausyti teogoninių mitų korpusui.</div><div style="text-align: justify;">Negalima nepastebėti ir sielos bei vandens ar tiesiog drėgmės ryšio kosmogoniniuose motyvuose. Lietuvių sakmėje žmogus atsiranda, Dievui nusispjovus (SŠLS 117N. 18). Tai, kad žmogus atsiranda tokiu originaliu būdu, gali būti aiškinama plačiame religijų istorijos ir etnologijos kontekste[12], tačiau šiuo atveju svarbu, kad viena lietuvių antropogonijos versija aiškina žmogų atsiradus iš drėgmės. Šį aiškinimą galima būtų susieti su kosmogonijoms bendru vandens kaip pirmapradžio elemento vaizdiniu; baltų kosmogonija taip pat konstatuoja pradžioje buvus vandenį[13]. Tad žmogaus ir pasaulio atsiradimo pagrindas tam tikra prasme galėtų būti gretinamas, juolab, kad įmanoma religinė – psichologinė tokios sąsajos motyvacija[14]. Įndoeuropiečių tradicijoje vaisingumą, gyvybę skatina iš viršaus krentantį drėgmė. Vyresniojoje Edoje teigiama, kad nuo amžinai žaliuojančio Y g g d r a s i l medžio, augančio ties U r d šaltiniu, žemyn, į slėnius, krenta rasos (Viol.19)[15]. Pastarasis vaizdinys artimas lietuvių kosmogonijos „grūšelei“, iš kurios iškrenta kibirkštėlė ar kibirkštėlės, ir atsiranda marios[16]. Pats drėgmės, rasos, kibirkštėlės – savotiškos „marių“ hologramos – kritimas iš viršaus nurodo tą patį kūrimo kontekstą, kaip ir lietuvių Dievo nusispjovimas: kuriama iš viršaus žemyn. Taip chantų ir mansių etiologinė sakmė pasakoja, kad pirmoji moteris Evi atsirado iš lašo, nukritusio iš viršaus, iš „viršuje“gyvenančio senelio buveinės[17].</div><div style="text-align: justify;">Atrodo, jog sielos ir vandens (drėgmės) ryšys būtų bene archaiškiausia sielos ir gamtos elementų santykio išraiška, ar bent atspindėtų chronologiškai ankstyviausia „sielos istorijos“ akimirką, kai ji atsiranda iš drėgmės[18].</div><div style="text-align: justify;">Šiame kontekste visiškai dėsningas sielos pomirtinis grįžimas į vandenį. N. Vėlius teigia, jog kadaise baltų pomirtinis pasaulis buvo įvardytas „paskanda, paskandomis“ ir, ko gero, įsivaizduotas esantis vandenyje ar už vandens; norint į jį patekti, reikia pereiti vandenį, t.y. nuskęsti[19]. Atrodytų, jog toks „už vandens“ esantis pomirtinis pasaulis laikui bėgant nustojo ankstesnės reikšmės ar bent jau prarado visuotinumo pobūdį, pomirtinį pasaulį perkėlus į dangų ar tiesiog „už pasaulio ribos“. Tačiau ankstesnysis sielos „vandeninis“ likimas paliko neišnykstantį pėdsaką laidojimo papročiuose. Visų pirma tai lavono mazgojimas, vandens reikšmė merdėjimo metu bei tikėjimas, kad siela po mirties prausiasi vandenyje. Galima spėti, kad, keičiantis pomirtinio pasaulio dislokacijos vietai, ankstesnysis jos likimas buvo „atitrauktas“ iš transcendentinės erdvės ir nusėdo „čia ir dabar“, būtent – laidojimo papročiuose. Tai galėjo būti ir savotiškas kompromisas, „vandens ritualuose“ realizuojantis atchainę religinę sistemą, bet tuo pačiu transcendentinę erdvę išlaisvinantis kitiems, naujiesiems vaizdiniams.</div><div style="text-align: justify;">savo ruoštu tokioje archainėje religijoje su vandeniu siejamas velnias galėjo būti vandenyje ar „už vandens“ gyvenančių mirusių valdovas, ir būtent iš to laikotarpio išliko velnio ir sielos (vėlės) artumas, jų sąsaja su vandeniu bei drėgme.</div><div style="text-align: justify;">LITERATŪRA</div><div style="text-align: justify;">1. Auer J. Die Welt – Gottes Schöpfung//Kleine Katholische Dogmatik. Bd. 3. – Regensburg, 1975. – S.269.<br />
2.Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. – V., 1987. – P. 59-72; apie gamtos elementus pasaulio kūrimo mitikoje kalba N. Laurinkienė, žr..: Laurinkienė N. Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose. – V., 1990.- P. 44-71, P.95-97.<br />
3. Vėlius N. Min. veik.,P. 162-200.<br />
4. Ten pat, P. 59, žr. P. 59-63.<br />
5. Tolstoj N.I. Perevoračivanije predmetov v slavianskom pogrebalnom obriadie//Isliedovanija v oblasti balto-slavianskoj kultury. Pogrebalnyj obriad. – M.,1990. – P.119-128;P.121. – Rusų k.<br />
6. Plg.: „Tiek graikų…, tiek šiaurės germanū…,tiek slavų…mirusiųjųbuveinė įsivaizduojama už upės, ežero ar kitokio vandens telkinio, kurį turi vėlės pereiti“ – cit. iš: Vėlius N. Min. veik.,P.169.<br />
7. Ten pat, P. 169.<br />
8. E. B. Tailoro duomenimis, karaibai tiki, jog siela gyvena širdyje, tonganiečiai maną, jog siela gyvena visame kūne, bet koncentruojasi širdyje, basuto genties žmonės apie mirusįjį sako: „jo širdis išėjo“ ir t.t. Žr.: Tailor E.B. Pervobytnaja kultura.- M., 1989. – P. 21. Rusų k.<br />
9. Vėlius N. min. veik., P. 181.<br />
10. Popko M. Wierzenia ludów staroźytnej Azji Mniejszej.- W.,1989.- S. 130.<br />
11. Cit. iš Straubergs K. Die Epiphanic der Seele// Commentationes balticae. Jahrbuch des baltischen Forschungsinstituts. III. – Bonn, 1957.Bd. 3.- S. 209-229; S. 220.<br />
12. Bagdanavičius V. Žmogaus ir pasaulio pradžia lietuviškoje tautosakoje. I – II.// Laiškai lietuviams.- 1982. Nr. 1. – P.21-25; Nr.2.- P. 46-51.<br />
13. Laurinkienė N. Min. veik., P. 44-54.<br />
14. Kioiper F. B. Trudy po vediskoj mifologii. – M., 1986. – C.112-146. – Rusų k.<br />
15. Cit. iš Die Edda. Nach der Handschrift des Brynjolfur Sveinsson in der Űbertragung von Karl Simrock. – Berlin, 1987. 2Aufl. – S.9.<br />
16. Beresnevičius G. Pasaulio sukūrimas senovės lietuvių religijoje// Naujasis židinys.- 1990. – N. 1. – P.8-17; P.15-16.<br />
17. Mify, predanija, skazki chantov i mansi. – M., 1990. – C. 60-63. – Rusų k.<br />
18. Plg. viduramžiais ir dar vėliau gyvavusį įsitikinimą, kad kai kurie šliužai bei varliagyviai apskritai atsiranda „iš drėgmės“.<br />
19. Vėlius N. Senovės lietuvių religija ir mitologija//socialinis krikščionybės vaidmuo Lietuvoje.- V., 1986. – P.9-42; P.39; plg. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis…P. 59.</div><div style="text-align: justify;">SUTRUMPINIMAI:</div><div style="text-align: justify;"><strong>BDŽ</strong> – Balys J. Dvasios ir žmonės. Liaudies sakmės//Lietuvių tautosakos lobynas. I. -Bloomington, Ind., 1951.<br />
<strong>BLMM </strong>- Balys J. Liaudies magija ir medicina//Lietuvių tautosakos lobynas II.- Bloomington, Ind., 1951.<br />
<strong>BLV</strong> – Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių.- Chicago, 1903.<br />
<strong>BMIL</strong> – Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos. – Silver Spring, 1981.<br />
<strong>KLPK </strong>-kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimų katalogas. -V.,1973.<br />
<strong>LKŽ XIV</strong> – Lietuvių kalbos žodynas. – V., 1986. – T.XIV.<br />
<strong>LMD</strong> – Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai, esantys lietuvos MA Lietuvių literatūros institute.<br />
<strong>LPG </strong>- Mannhardt W.Letto – preussische Gőtterlehre. – Riga, 1936.<br />
<strong>LPK</strong> – Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas//Tautosakos darbai. – K., 1936 – T.2.<br />
<strong>LTR</strong> – Lietuvos MA Lietuvių literatūros instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.<br />
<strong>SŠLS</strong> – Slančiauskas M. Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. V.,1975.<br />
<strong>PSRL XVII</strong> – Polnoe sobranije ruskich letopiscei. – C.-P., 1907. – T.XVII. – Rusų k.</div><div style="text-align: justify;">Paruošta pagal „Liaudies kultūra“ 1993m.</div><div style="text-align: justify;">Laukite tęsinio apie sielos santykį su ugnim, oru, žeme.</div>Anonymoushttp://www.blogger.com/profile/06265241795811839422noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5354339809534503881.post-44792226656042413272011-04-29T14:51:00.000+03:002011-04-29T14:51:21.301+03:00Per lygiadienį atšvęsti Nauji metai pagal Saturno 32 metų ciklą. Kas tai?<div style="text-align: justify;"><br />
</div><div style="margin-top: 0cm; text-align: justify;"><b>Dešimtieji metai pagal Saturno ciklą ŠARKOS metai<br />
1915;1947;1979;2011 </b></div><div style="margin-top: 0cm; text-align: justify;">Šarka šventas paukštis – Dievų šventų maldų nešėja. Šarkos atvaizdas tinka visoms meditacijoms, mantroms ir maldoms. Šarka siejasi su Dievo žodžiu, nes jo simbolinis ženklas yra: Šarka Žemės arba Saulės pavidalo rate. </div><div style="margin-top: 0cm; text-align: justify;"><b>Šarkos kaip ir Žalčio metai maginiai.</b> </div><div style="margin-top: 0cm; text-align: justify;">Tai apsaugos įsigijimo metai, kada visos maldos išgirstamos ir visi pageidavimai išsipildo. Šiais metais niekam negalima linkėti blogo, mėtyti vėjais žodžių, duoti įvairius pažadus. Tai metai, kada ypatingai padeda maldos. Verbalinė magija, nužiūrėjimai, prakeiksmai sustiprėja, nes devai eidami pro neatsargiai mestą žodį, gali įsikūnyti žmoguje. Todėl Šarkos metais reikia kuo daugiau melstis, skaityti šventas knygas, stebėti atsitikimus, nes tai ženklai iš Dangaus. </div><div style="margin-top: 0cm; text-align: justify;">Šiais metais vyksta įvairūs smulkūs įvykiai, kurie vėliau atveda prie sunkių ir didelių pasekmių. Netyčia mestas žodis vėliau gali brangiai kainuoti. Įvairius popierius ir dokumentus reikia pasirašyti labai atsargiai. Tai nusivylimų ir apgaulių metai, juk velniai veikia per žodį ir pažadus,kurie tuo momentu gali būti nusikalstami. </div><div style="margin-top: 0cm; text-align: justify;">Žmonės gimę Šarkos metais turi būti juodai-balti. Toks plunksnų atspalvis pas Šarką atspindi šventą Izedą Mantraspentą, kuris padeda žmogui atskirti Šviesą nuo Tamsos, Gėrį nuo Blogio. Būtent juodai-baltas atspalvis primena kiekvienam žmogui apie gresiančias pagundas. Žmogus-Šarka turi būti labai vikrus, būti palydovu, sekti, kas pasakyta, kas pažadėta. Tokiam žmogui rekomenduojama pastoviai melstis, niekada nesimėtyti žodžias, visada judėti, perspėti kitus, ginti juos nuo visokių avantiūrų, greitai narplioti intrigas. </div><div style="margin-top: 0cm; text-align: justify;">Šarkos aštrialiežuviai, gudrūs, bet jų gudrumas netgi ne gudrumas, o apsimetinėjamas. Tarp balto ir juodo gali balansuoti lyg virš prarajos, apie ką primena jų plunksnos.Žodžiais jų neapgausi, jų galvose akimirksniu gimsta reikalinga versija. Šarka vagilė, bet vagia ji tik iš vagių. Jų vagystės būna tartum atpildas. Tartum apgavystė, o iš esmės – teisingumo atstatymas. Bausmė priklauso nuo dvasinės šarkos švaros ir lygio. Ar ima šarka ką nors sau, ar nieko neima? Chodžai Nasredinui nieko nereikėjo. </div><div style="margin-top: 0cm; text-align: justify;">Jei žmogus vikrus, judrus, greitas žodžiu, puikiai orientuojasi situacijoje, aiškus ir blaivus protas, loginis situacijos apmąstymas, sekundinis įvairių variantų įvertinimas – žmogus turi Šarkos totemą. Tokie žmonės vienu metu gali daryti kelis darbus ir labai gerai. Jų galvose sukasi daugybė norų ir pramogų, kurios paprastai apjungia žmones darbui. </div><div style="margin-top: 0cm; text-align: justify;"><b>Totemas</b> pasireiškia, kai žmogus gyvenimo bėgyje keičia plaukų spalvą. Greit žyla ypatingai brunetai, žili vėl gali tapti brunetais spalvą. Iki 32 metų, kol nepraėjo vienas ciklas, plaukų dažymas ir kosmetika pas zoroastriečius buvo laikoma gėdinga. Plaukų spalva gali keisti kelis sykius, ypatingai paauglystėje. Šarka amžina keliautoja. Šarkos labai keičiasi, labai mėgsta žaidimus, jos užsigimę žaidėjai. Gudrauja, kaip Chodža Nasredinas, kuris kiekvieną galėjo sugluminti, išsisukti iš bet kurios situacijos žodžio pagalba. Turbūt jis gimė Šarkos metais, tuo labiau kad jis buvo skrajūnas ir greit orientuodavosi situacijoje, darydavo teisingą pasirinkimą, modeliuodavo situaciją. </div><div style="margin-top: 0cm; text-align: justify;">Jei Šarka neiškalbi, jei nekeičia plaukų spalvos arba greit nuplinka, apkiautusi ir skrenda tik iš viršaus žemyn, vadinasi veikia antitotemas. Ypatingai tai pastebima kalboje: neištaria daug raidžių, maišo žodžius, lėta reakcija. Kas Šarkai priešpastatomas? Požemių gyventojas Kurmis. Būtent viską matanti Šarka ir aklas Kurmis, naikinantis šaknis, turintis raktą nuo peklos. </div><div style="margin-top: 0cm; text-align: justify;">.Vienas iš svarbesnių įvykių Šarkos metais, kai laimėjo kurmiškos situacijos, tai Antarktidos atradimas. O juk melsvoji rasė, kurią išniekino Agro–Manju (velnias), tai pramušta žemė Antarktidoje. Antarktidą atrado vokietis Bellinsgauzenas tais metais, kai gimė komunizmo klasikai Engelsas ir Marksas. Sekanti ekspedicija buvo po 100 metų, tada sušalė tyrinėtojas Skotas. Kam lįsti į peklą (Antarktidą)? O po to ten atsirado ozono skylė. „Varnelės“ čiulpia ozoną iš atmosferos. Ten iš tikrųjų yra įėjimas į peklą. Tai labai rimta. Žmonės užkariaujantys Pietų ašigalį tarsi atomai, kurie nešė užkratą. Ne veltui Ponas Dievas užpylė Antarktidą ledu, kad nebūtų praėjimo į peklą. Antarktidos judinti ar tirti jokiu būdu negalima, kol pasaulis yra Achrimano (velnias) kilpoje. Antarktidoje tiktai košmarinės paslaptys. Ten gi melsvosios rasės susibūrimas, kurią Achrimanas paskandino bedugnėje. Uždengė savo skraiste ir išniekino. Zoroastriečių padavimuose pasakojama, kad Antarktidoje gyvenantys pingvinai yra negimusių vaikų dvasios, kurios laukia savo valandos. O jų valanda ateis, kai atsistatys Antarktidos žemynas, kai bus nugalėtas Agro Manju (velnias). Po Agro Manju įsiveržimo į šį pasaulį ir Antarktidos sunaikinimo, pingvinai buvo paversti į kažką panašaus tarp gyvūnų ir paukščių. Jie buvo įpareigoti saugoti šią teritoriją. Todėl pagrindiniai Antarktidos gyventojai yra pingvinai, saugojantys šią žemę nuo išniekinimo. Zodiako ženkluose pingvinas minimas kaip Poliarinis Šuo, gyvenantis sniege. Šuo tai gynėjas. Aštuntas Ormazdo (Dievas) Šuo neleidžia blogiui pasiskleisti visame pasaulyje. Taip, kad pingvinas šioje vietoje – biosferos saugotojas, kad mažiau blogio prasiskverbia į kitas teritorijas.</div><div style="margin-top: 0cm; text-align: justify;">Kurmis su peklos raktu pasireiškė 1447 metais, kai buvo paskelbtas antrasis kryžiaus žygis, jis aprašomas Maskvos metraščiuose. Vėliau Maskva tapo sostine. Šarkos antitotemas yra ir Maskvoje. Joje labai daug požeminių praėjimų, tai kurmiškos landos – katakombos, metro. Net Odesos katakombos nesusilygina su Maskvos požemiais. Daugelis užpiltų, kitos užmūrytos. Kiek ten paslapčių? O karstiniai ežerai po Maskva? Į juos gali įgriūti vos ne pusė Maskvos. Maskvos viršutinė dalis tai aisbergo viršūnė, ypatingai šiaurės vakariniai rajonai. </div><div style="margin-top: 0cm; text-align: justify;">Kurmis buvo Musolinis. Šarka J.Gašeko kareivis Šveikas – kuo ne Šarka? Tolimi persikėlimai, profesijos keitimas, visur laviravo.</div><div style="margin-top: 0cm; text-align: justify;"><i>Pagal П.Глоба. Древний календар, Москва 1994. С 45–49</i></div>Anonymoushttp://www.blogger.com/profile/06265241795811839422noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5354339809534503881.post-72335716568181044052011-04-28T22:04:00.001+03:002011-05-02T19:10:31.836+03:00Jorė, Jurginių šventė – Pergubrio šventės atspindys (1)<div style="text-align: justify;"><div style="text-align: justify;">Liutauras Baltasis*</div><div style="text-align: justify;"><b>Balandžio 23 d. švenčiamos Jurginės arba Jorė.</b> O kaip šventė baltų gentys, kurios ypatingai gerbė gyvybės apraiškas ir šventė pagal tokį metą, kai tokios Gamtos galios pasireikšdavo.</div><b>Kaip vadino ir kada šventė pavasario žalumos pasirodymą?</b></div><div style="text-align: justify;">Įvairūs rašytojai (Martin[as] Murinijus, Joh. Meletijus, K. Harknochas) apie XVII a. tvirtina kad prūsai pavasarėjant rengdavo savo dievui Pergubrijui šventę, kurios data buvo kovo 22 d. (lygiadienis?). Kiti mano, kad šventė buvo skiriama dievui Gurchui, kuriam tuo metu aukodavo. Tokios Pergubrijaus pagerbimo apeigos, aprašytos M.Pretorijaus „Prūsijos įdomybėse“ vykdavo taip.</div><div style="text-align: justify;"><i>„Minėtu laiku valstiečiai iš vieno ar kelių kaimų buvo sukviečiami į vieną namą, kur laukė paruoštos viena ar kelios statinės alaus (Allaus) arba kitų gėrimų, </i><i>meisztinnio ar midaus…, ten atsirasdavo </i><i>sacrificulus (kurį aš pavadinčiau </i><i>weidelutt), ėmė į rankas kaušelį (</i><i>Kauszel), su pripiltu stojosi ir, laikydamas rankoje kaušelį, kreipdavosi malda į savo dievą prūsiškai: „O Wieszpatie Dieve, musu Pergubri!“ ir t.t. (Tai prūsiški žodžiai, juk Nadruvos ir skalvos provincijose kalba niekad nesikeitė). Šioje maldoje jis turėjo nupasakoti dievo <b>Pergubrio</b> priedermes, būtent, kad jis išvarąs žiemą, atkviečiąs pavasarį, užauginąs lapus ir žoles ir t.t. šitaip kviesdamas nudirbti būsimuosius lauko darbus. Baigęs maldą, jis pasideda kaušelį, suima jį dantimis, išgeria ir permeta sau per galvą. Netrukus kaušelis jam pripilamas vėl ir jis turi sukalbėti maldą <b>Perkūnui</b> ir <b>Patrimpui</b>, kad jie deramu laiku, padedami perkūnijos, atvertų žemę ir duotų lietų, nuvytų šalin <b>Pikulį</b> ir blogus žmones. Tada jis išgeria ir meta kaušelį per galvą. Po to malda kreipiasi į </i><i><b>Sweigsduką</b> su prašymu savo šviesa tinkamu laiku apšviesti stambiuosius gyvulius ir juos sergėti; tada//savo maldą skiria <b>Pilvyčiui</b>, kad tas duotų didelį ir gerą derlių, vėliau – ir kitiems dievams. Kiekvieną kartą, jam kreipiantis į kurį nors dievą, jam vis pripilamas kaušelis, kurį po sukalbėtos maldos jis suima dantimis, išgeria neliesdamas ranka ir permeta sau per galvą; po to jie pradėdavo gerti visi aplinkui, taip pat giedodavo giesmę <b>Pergubrijaus</b> garbei. Geriant alų, daug juokauta ir prasimanyta visokiausių juokų, o jam (alui) pasibaigus, baigdavosi ir šventė, ir kiekvienas ėjo prie savo darbo – apie tai rašo Thom[as]Waisseli[jus], Joh[annas] Meletijus, Marti[nas] Murinijus ir kitų rankraštinės kronikos…“</i>[<b>1</b>]</div><div style="text-align: justify;">Šį aprašą galim laikyti vieną iš pirmųjų, kuriame paminėta pirmoji pavasarinė šventė, skirta seniesiems prūsų dievams Pergubriui, išvariusiam žiemą, kuriam skiriama pirma auka, vėliau Perkūnui ir Patrimpui, kurie …“deramu laiku, padedami perkūnijos, atvertų žemę ir duotų lietų, nuvytų šalin Pikulį ir blogus žmones“. Toliau meldžiamasi <i>Sweigsdukui</i> (Žvaigždikiui) šviesos dievui, kurio prašoma apsaugoti savo šviesa gyvulius. Galiausiai kreipiamasi į dievą Pilvytį (pilnatvės ir gausos dievą), „…kad tas duotų didelį ir gerą derlių“. Pretorijus nemini tokio pavadinimo kaip Jorė ar ko nors panašaus, bet maldoje galime rasti kreipimąsi dėl gyvulių apsaugos, kas, matyt, vėliau virsta į gyvulių ir arklių šventę Jurgines.</div><div style="text-align: justify;"><b>Pavasario apeigos prasmės kitimas</b></div><div style="text-align: justify;">Lyginant M. Pretorijaus ir Simono Daukanto veikalo „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845m. leidimas) apeigos aprašą (cituoja Lasicijų[<b>2</b>]) randame daug panašumų. Pagal S. Daukantą “ <i>pirmoji šventė buvo pavasario, <b>Trimpos</b>, arba Jorės..</i>.“ [<b>3</b>] Šiuo atveju Trimpa yra Pretorijaus minimas Patrimpas, bet niekur nevadinama Jore. Štai šventės vieta pas abu autorius yra tam paskirtas namas ir minimas alus: „…visas svietas tiekės visuotinai, alų darė,…paskui su savo dievo dovana susirinko į ertus (erdvius) namus, regis, pirmąją dieną balandžio mėnesio.“[<b>4</b>] Pastebime, kad laikas jau nebesutampa, anksčiau minima kovo 22 d. nusikelia į balandžio1 d. Šiuo metu etnologai yra atradę laiko patikslinimą pagal tai, kad Velykų rytą saulė tekėdavo tiksliai rytuose, o tai įvyksta tik per lygiadienį (maždaug kovo 21 d.) S. Daukantas mini šentę <i>viešių</i> vardu ir jokių Velykų nemini. Toliau Daukanto aprašytoje žynio apeigoje randame tuos pačius maldos žodžius ir beveik ta pačia tvarka meldžiant tuos pačius dievus.</div><div style="text-align: justify;">„…mergaitės pasipuošusios… skelbdamos, jog pavasarį sutikusios, …parėjusios į tą kiemą, kuriame visi buvo susirinkę, apreiškė namiškiams ir susiedams linksmą Jorę, arba pavasarį, kurie…suėjo į vidų, kame žynys, taip vadinamas kunigas, midaus kaušą, ant stalo, arba skomio, stovintį, paėmęs, tuos žodžius sakė: „<i>Oi viešpatie dieve, mūsų <b>Pergrūdi Perūne</b>, kursai savo galybe sunkią žiemą nuo mūsų pavarei, teikis mums javus mūsų sėtuosius ir sėtinuosius vykinti, idant, jais džiaugdamies, tave garbintumėm</i>, augink šakeles į šakas dėl ūksmės žmogui ir gyvuliui, lapodink medžius, kraudink žiedus, mezgink vaisius ir brandink, idant žmonės, gyvuliai, bitės ir paukščiai gautų sau peną ir, tuo džiaugdamos, tave garbintų. Želdink žoles, veją, puikas (gėles) ant visos žemės, mes dabar tavęs meldžiam širdingai.“(Merkel, T. 1, S. 116[<b>5</b>]</div><div style="text-align: justify;">Palyginimui pagal Pretorijų <i>„…dievo <b>Pergubrio</b> priedermes, būtent, kad jis išvarąs žiemą, atkviečiąs pavasarį, užauginąs lapus ir žoles“</i>[<b>6</b>] Dievybė Pergubrius virsta Pergrūdžiu, vienu iš Perkūno apibūdinimu. Iš maldos žodžių pradžios galima daryti prielaidą, kad dievybės epitetas siejamas su javais, tai yra grūdinėm kultūrom ir jų sėkmingo sėjimo pradžia. Tokia pirmenybė maldoje rodo duonos kulto atšvaitus, bet ne kiaušinio.</div><div style="text-align: justify;">Po pirmos maldos dalies kunigas (žynys) atlieka išskirtinį veiksmą „…įsikandęs taurę ar kaušą, neprikišdamas rankų, per galvą išmetė tuščią, kurią užpakaly stovintieji vėl pagrobė lig ant žemės nenukrintant….“(Lasicius, in libro citato, pag. 53)[<b>7</b>] Toks veiksmas tiksliai atkartoja aukščiau aprašytą Pretorijaus minimą apeigą. Vėliau bandysime išsiaiškinti, kodėl kunigai taip „keistais“ judesiais užgerdavo po kiekvienos maldos.</div><div style="text-align: center;"></div><div class="wp-caption aligncenter" id="attachment_3546" style="width: 394px;"><img alt="" class="size-full wp-image-3546 " height="288" src="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/04/00085.jpg" title="00085" width="384" /><br />
<div class="wp-caption-text">Foto E. Tarabildaitė</div></div><div style="text-align: center;"></div><div class="wp-caption aligncenter" id="attachment_3547" style="width: 394px;"><img alt="" class="size-full wp-image-3547 " height="288" src="http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2011/04/00086.jpg" title="00086" width="384" /><br />
<div class="wp-caption-text">Baltųjų žynių atliekama Jorės apeiga Pergrubiui,kaušo metimas.Foto E. Tarabildaitė</div></div><div style="text-align: justify;">S. Daukanto apeigos apraše toliau žynys meldžiasi tokiais žodžiais: <i>“ Oi tu maloningas dieve <b>Perkūne</b>, večasis (senasis) tėve <b>Žvaigždyksti</b>, kurs visus gūži (globi, šildai) šilima savo ir visiems žibini saulę, suteik mums žiburį, šilimą; tu, kaipo viešpats, saugok mus ir vaisius mūsų šį metą nuo žaibų, krušų ir audrų bei vėtrų ir nuo visa gadinančio <b>Pikulio</b>.“</i> [<b>8</b>] Čia dievas<b> Sweigsdukas </b>sulietuvinamas ir tampa <b>Žvaigždyksčiu</b>, savo šviesa ginantis nuo blogio, kuris kyla iš dievybės Pikulio. Maldos sekà ir prasmė nepakinta, tik išplečiama, minint gamtos stichijas audras, bet nebeminint blogų žmonių. Aiškiai matoma priešprieša tarp dievo <b>Žvaigždyksčio</b> ir <b>Pikulio</b>, tarp šviesos ir tamsos.</div><div style="text-align: justify;">Trečioje maldos dalyje kunigas kreipiasi: <i>„Ai dieve <b>Perūne Pilvyti</b>, gaivink reikalingu lytum (lietum) ir rasa mūsų javus, žoles ir lapus, pripildyk mūsų plačias stogines ir aruodus visu tuo, ko mums reikia, idant, tuo džiaugdamos, tave garbintumėm“</i>[<b>9</b>] Maldos subjektas yra visiškai toks pats, kaip ir pas Pretorijų – dievas Pilvytis. Perkūnas įvardinamas pilnu, nešančiu turtus į aruodus, lemiantį gausumą per lietaus davimą. Kadangi Perkūnas laikomas atmosferos dievu, pilnatvė siejama su reikalingos drėgmės suteikimu pasėliams, tuo atnešant gerą derlių ir sotumą gyviesiems.</div><div style="text-align: justify;">Vėliau jau nebeaprašomi kiti užmeldimai, kaip nelabai svarbūs tikėjimo esmei. Šioje pavasario apeigoje ryškiai matomi pagrindiniai prūsų dievai, tai trijadą sudarantys Perkūnas, Patrimpas ir Pikulis bei šviesos dievas Žvaigždykstis.</div><div style="text-align: justify;"><b><i>Bus daugiau</i></b></div><div style="text-align: justify;">IŠNAŠOS</div><div style="text-align: justify;">1 Matas Pretorijus, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“,[ t.]3, p. 463</div><div style="text-align: justify;">2 S. Daukantas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ , Vilnius 1993 m.// Lasicius, in lib. at., pag. 53.</div><div style="text-align: justify;">3 Ten pat , p. 119</div><div style="text-align: justify;">4 Ten pat , p. 119</div><div style="text-align: justify;">5 Ten pat , p. 120</div><div style="text-align: justify;">6 Matas Pretorijus, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“,[ t.]3, p. 463</div><div style="text-align: justify;">7 S. Daukantas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ , Vilnius 1993 m.// Lasicius, in lib. at., pag. 53.</div><div style="text-align: justify;">8 Ten pat , p. 120</div><div style="text-align: justify;">9 Ten pat , p. 120</div><div style="text-align: justify;"><b>LITERATŪRA</b></div><div style="text-align: justify;">1. Matas Pretorijus, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“,[ t.]3, p. 463-465</div><div style="text-align: justify;">2. Simonas Daukantas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ , 1845 m.</div><div style="text-align: left;"><br />
</div><div style="text-align: left;">www.baltai.lt </div>Anonymoushttp://www.blogger.com/profile/06265241795811839422noreply@blogger.com0