SIELA IR GAMTOS ELEMENTAI(3)Oras ir Žemė

G. Beresnevičius. Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys:

SIELA IR ORAS

Sielos sąsajos su oro stichija menkiau žymios, nors kartais mirusiųjų pavidalai nusakomi kaip “ Vėjo dvelksmas“[32], rūkas, garas, jie permatomi „lyg voratinklis“[33]. Sielos ar dvasios orinė prigimtis žinoma ne tik pagoniškąjai, bet ir krikščioniškąjai tradicijai: Viduramžiais manyta, kad dvasios galinčios susikurti kūną, sutirštindamos orą ir pasirodyti kaip šunys, katės ir kiti gyvūnai[34]. Vis dėlto įvairios dvasios ir kai kurie mirusieji tiesiog pasirodo ore, arba jų pavidalai nusakomi oro ar jam artimomis analogijomis. Galimas sielos ir oro siejimas per kvėpavimą, tačiau čia būtų kalbama ne tiek apie orą, kiek apie gyvybines organizmo ir pačios sielos galias, besireiškiančias kvėpavimu[35].

Baltiškoje nekrokulto tradicijoje esama laidojimo ore, t.y. iškeliant mirusįjį į viršų, pavyzdžiui, įdedant „į medį“ Sovijaus mite[36]. Greta kitų tokio laidojimo aiškinimų neatmestina ir prielaida, kad taip laidojant, siela ar tam tikra jos dalis priartinama prie oro, plg. Irano arijų supratimą apie „gyvenimo galią“, kuri po žmogaus mirties įsilieja į vėją[37]. N. Vėliaus studijoje atskleidžiamas velnio ryšys su vėju[38] ir konstatuojama, kad „skraidymas su vėju, viesulu ar vėtra yra tipiškas toms mitinėms būtybėms, kurios vienaip ar kitaip santykiauja su mirusiaisiais“[39]. Tačiau tolimesnis mirusiųjų vėlių siejimas su velniu viesulo pavidalu reikalautų velnio ir vėlės sąvokų genezės aiškinimosi.
Vis dėlto ir vėl galima pastebėti, kad siela oro stichijoje yra artima velniui.

SIELA IR ŽEMĖ

Nors kūnas dažniausiai laidojamas žemėje, siela su žeme bemaž nesiejama. Kartais anga žemėje ar šulinys pasakų bei sakmių herojų atveda į pomirtinį pasaulį, esantį po žeme; į tokį ar panašų pasaulį patenkama, nusileidus ar įėjus į piliakalnio vidų. Tačiau yra pasauliai, esantys „po žeme“, o ne „žemėje“. Panašus įsivaizdavimas lydi ir paprotį mirusiesiems skiriamas aukas mesti ar nulieti ant žemės (po stalu, ant aslos ar pan.). M. Pretorijus pasakoja, kad Prūsijos lietuviai taip aukodavę Žemynėlei, tikėdami, kad mirusiojo vėlei nuo to palengvėja. Aukotojai ant žemės mesdavę po tris kąsnelius duonos ir mėsos, nupildavę po tiek pat šaukštų, linkėdami, kad Žemynėlė aname pasaulyje (kiti sakydave danguje) globotų ir aprūpintų mirusiojo vėlę (LPG 603-604). Tam tikras šio liudijimo paradoksas – Žemynos prašoma, kad šioji globotų mirusįjį danguje – atsirado galbūt degraduojant seniesiems tikėjimams. Tačiau tikėtina, kad tam tikru laikmečiu baltai įsivaizdavo pomirtinį pasaulį esant po žeme. Tokiu atveju Žemyna  ar Žemynėlė kaip Deivės motinos hipostazė pomirtiniame pasaulyje turėjo reikšmę.

Galbūt perspektyvesniu pasirodytų sielos siejimas su akmeniu, ypač prisimenant baltų ir kaimyniniuose kraštuose gają „pėduotų akmenų“ tradiciją (KLPK 46), dažnai tikint, kad tokiuose akmenyse įspaustos velnio pėdos[40]. Nežinau, ar tokių „velniopėdų“ nebūtų galima sieti su keltų papročiu, kuriame pėda ant akmens turėjo svarbią reikšmę genties didvyrio reinkarnacijos procese. naujio karaliaus intronizacija keltuose vykdavo ant mirusio karaliaus kapo. Sosto įpėdinis turėjo pastatyti koją ant akmenyje iškalto mirusio karaliaus pėdos pėdsako, kad taip galėtų būti pripažintas karališkosios dinastijos įpėdiniu – mat, uždėjus koją ant pėdsako akmenyje, iš akmens į naująjį karalių pereidavo mirusiojo valdovo siela[41]. Čia prisimintinas retas lietuvių tikėjimas, kad mirusiojo siela išeina pro kojos kulnį (BMIL 40 N. 338).

LITERATŪRA

32. Straubergs K. Min. veik., S. 220, plg. S. 214.
33. Beresnevičius G. Op. cit. P. 90.
34. Straubergs K. Min. veik., S. 220.
35. Beresnevičius G. Op. cit. P. 89-89.
36. Plg. Vėlius N. Kaip baltai laidojo mirusiuosius…P.59.
37. Lommel H. Die Religion Zarathustras nach dem Awesta dargestellt. – Tübingen, 1930. – S. 169.
38. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis… P. 69-72;
39. Ten pat, P. 72.
40. Ten pat, P. 67.
41. Cit. iš Szafrański W. Zwyczaje, obrzędy i simbole religijne w davnej Europie//Zwyczaje, obrzędy i simbole religijne. – W., 1978. – S. 351 – 401; S. 369.

SUTRUMPINIMAI:

BDŽ – Balys J. Dvasios ir žmonės. Liaudies sakmės//Lietuvių tautosakos lobynas. I. -Bloomington, Ind., 1951.
BLMM - Balys J. Liaudies magija ir medicina//Lietuvių tautosakos lobynas II.- Bloomington, Ind., 1951.
BLV – Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių.- Chicago, 1903.
BMIL – Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos. – Silver Spring, 1981.
KLPK -kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimų katalogas. -V.,1973.
LKŽ XIV – Lietuvių kalbos žodynas. – V., 1986. – T.XIV.
LMD – Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai, esantys lietuvos MA Lietuvių literatūros institute.
LPG - Mannhardt W.Letto – preussische Gőtterlehre. – Riga, 1936.
LPK – Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas//Tautosakos darbai. – K., 1936 – T.2.
LTR – Lietuvos MA Lietuvių literatūros instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.
SŠLS – Slančiauskas M. Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. V.,1975.
PSRL XVII – Polnoe sobranije ruskich letopiscei. – C.-P., 1907. – T.XVII. – Rusų k.

Paruošta pagal „Liaudies kultūra“ 1993m.

Laukite tęsinio apie sielos PRAŽUVĄ.