SIELA IR GAMTOS ELEMENTAI(4)Pražuva

G. Beresnevičius*/ Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys:

PRAŽUVA

Kalbant apie sielos sąsajas su gamtos elementais, gali kilti klausimas, kiek šios sąsajos yra glaudžios, ir ar jos negali iš esmės paveikti sielos pomirtinio likimo - pavyzdžiui, ar siela, būdama tiesiogiai susieta su vienu iš elementų, po žmogaus mirties negali visiškai į jį įsilieti, t.y. išnykti?

nuotrauka iš filmo The Fog (2005)

Tokio klausimo realumą patvirtintų tai, kad dar J. I. Kraševskis teigė esą lietuviai žinoję visiško žmogaus pražuvimo galimybę - pražuvą[42]. Tokio manymo pagrindu būtų šitokie lietuvių prakeikimai ir palinkėjimai: "kad tu pražūtum!", "Dieve, duok mirt, o ne pražūt!" ir pan. J. I. Kraševskio nuomonę perteikęs ir atkartojęs J. Basanavičius teigė, kad lietuvių tikėjimuose buvęs  supratimas apie visišką ir amžiną dvasios išnykimą, pražuvą[43].

Šiai versijai patvirtinti pasitelkiamas ir XV a. pradžios prancūzų keliautojo Žilbero de Lanua minimas kuršių tikėjimas: jei laidotuvių laužo dūmai krypsta į dangų, reiškia siela išgelbėta, jei dūmai krypsta į šoną - siela pražuvusi. Plg.: "etcroyent, se la fumiere va droit ou ciel, que l'ame est sauvee mais s'elle va soufflant de coste, que l'ame est perie"* (LPG 175). Čia neužmirština galbūt ir krikščioniškosios terminologijos įtaka (...sauvee,...perie)**, tačiau, turint omenyje tyrinėtojų nuomonę apie visiško sielos išnykimo galimybę bei lietuviškąjį "pražuvos" terminą, Žilbero de Lanua liudijime esantis žodis perie gal reiškė tą pačią, tik "kuršišką" pražuvą.

Kiek pagrįsta nuomonė apie galutinio sielos pražuvimo galimybę? Sprendžiant šį klausimą, atrodo būtina panagrinėti lietuvių pasaką LPK*445, kurioje pasakojama apie įpykusios motinos karštomis prakeikia sūnų: prakeiktasis iš tiesų pradingsta. Prakeikiama maždaug tokiais posakiais, kuriais remiantis ir įrodinėjama visiško pražuvimo galimybė lietuvių tikėjimuose. Ją nuskaudusiam vaikui įpykusi motina taria:" kad tu jaunose dienose pražūtum" (LTR 422/141), "kad tu prapultum, sūneli, jaunose dienose!" (LTR 68/335/, 270/524,(368/335/, plg.260/89/), "kad tu vidury jaunų dienų prapultum!" (LMD  I 979/2/), "kad tu prapultum savo dienoje" (LMD I 979/3). Kartais toks palinkėjimas kiek varijuoja: "O kad tave iš jaunų dienų žemė prarytų" (LTR 368/312/), "Kad tu prasmegtai žemėn juodon" (LTR 211/1/) "Eik tu  kiaurai žemėn ir nesirodyk niekam" (LMD I 618/11/). Dar kitur motina prakeikia sūnų:" kad jis dideliausius skausmus  kęstų ir negalėtų dieną naktį miegoti" (LMD I 618/12/).

Tokie prakeikimai išsipildo. "Kitą kartą sako: gimdytojai galėdavę prakeikti savo vaikus, da tėvai ne taip, bet kai motinos, tai tankiausei" (LMD I 979/2/, plg. I 979/3/). Prakeiktasis vaikas užauga, tačiau prakeikimas jo tyko, ir prakeiktasis sūnus dingsta vestuvių metu (eidamas prie kunigo su sužadėtine, staiga išnyksta, vestuvių vaišių metu dingsta iš už stalo, prapuola, važiuojant  iš bažnyčios, ir pan.). Toks dingimas ar pražuvimas atrodo tapatus minėtų lietuvių prakeikimų linkimai baigčiai: žmogus iš tiesų dingsta be mažiausio pėdsako, ir dingusiojo niekas negali surasti.

Vis dėl to, kaip paaiškėja vėliau, prakeiktasis dingsta ne galutinai - jis tiesiog išnyksta iš gyvųjų pasaulio ar bent iš gyvųjų akiračio. Po kurio laiko vakare tarp 11 ir 12 val. jį pastebi namiškiai ar namuose apsinakvojęs pakeleivis. Įsidėmėtinas paros laikas - tai mirusiųjų ir apskritai vaidenimosi valanda. Prakeiktasis sėdi prie stalo, šviečiant žvakei, skaito knygą arba meldžiasi. Kartais sūnus kalba: "Prapuoliau, prapuoliau, tėvo paliepimu, močios prakeikimu" (LTR 68/335/), taigi ši jo būklė  ir yra pražuvimas ar prapultis. Tėvas su motina bando sūnų išgelbėti, bet tai jiems nepavyksta. Tik sužadėtinė ar žmona, vykdydama prakeiktojo nurodymus, jį išvaduoja. Prakeiktasis aptinkamas dažniausiai miške (LTR 68/335), "už kalnų vakarų pusėje", kur yra didelė giria - ten jį pastebi raitą ant balto žirgo (LTR 422/141/), jo ieškoti einama "per miškus ir kalnus" (LTR 368/335/). Atrodo, ten prakeiktojo, pražuvusiojo buvimo vieta. Taip paaiškėja, kad prakeiktas, pražuvęs ar prapuolęs žmogus neišnyksta be pėdsako, o tik dingsta iš savo gyvenamosios aplinkos, čia tepasirodo tarp 11 ir 12 valandos, kada ateina dvasių pasirodymo laikas. Iki tol jis gyvena tam tuikroje erdvėje, kažkokiame pasaulyje, turinčiame savo topografiją ir esančiame vakarų pusėje. Pas jį einama "per ugnį". Aptiktas vakaruose prakeiktasis jį išvaduoti norinčiai žmonai liepia eiti rytų pusėn. Ten, perėjusi marias, ji išvysianti "ugnį, liepsnojančią link dangaus" (LTR 422/141?). Kitoje pasakoje atrastasis sūnus vaduotojams liepia eiti "suvisu į itą pusę,...kitu keliu, ten ir ten, par tokius ir tokius miškus, pas kalną". Beje, tai ugninis kalnas, o sūnų prakeikusi motina tame kalne ir prasmenga (LMD I 979/3/). Atrodo, kad pražuvęs sūnus turi būti išvedamas į rytų pusę: ten jis su savo vaduotojais turi pereiti "ugnį liepsnojančią link dangaus" ar ugninį kalną.

Kartais ugnies kliūtis sutinkama einant paskui prakeiktąjį sūnų į jo prakeikimo vietą. Keliaujantis paskui sūnų tėvas prieina didelę ugnį. Sūnus eina ir pereina per ugnį. Mėgina ir tėvas, bet žengęs kelis žingsnius, šoka atgal. Nepavyksta ir motinai. Pereina tik žmona ar sesuo, keliaudama per tris ugnis (LTR 368/335/, plg. 260/89/, 270/524/). taigiugnis sutinkama ir keliaujant pas prakeiktąjį, ir išvedant jį iš prakeikimo vietos. Pastaroji yra vakaruose, gelbstimasi keliaujant į rytus.

Šis motybvas primena tėvo ir sūnaus kelionę į pragarą Sovijaus mite, kuris siejamas su mirusiųjų deginimo papročio įvedimu - tad pasaka LPK*445 galbūt artima šiam mitui. Tačiau tai specialaus tyrimo reikalaujanti tema.

Nagrinėjamoje pasakoje įdomus ir kelio į rytus aprašymas: bekeliaujant sutinkamas kalnas, per kurį reikia perkopti, kad patektum į gyvųjų pasaulį. Kalną galima sieti su Šventaragio legendoje minimu kalnu, į kurį turi kopti mirusieji. Tokį kalną lietuvių sakmės lokalizuoja būtent rytuose (BLV 21 - 22 N. 5,6).

Taigi, einant į vakarus, patenkama erdvėn, kuri pasakoje įvardijamakaip pražuvimo, prakeikimo vieta. Į ją patenkama per ugnį, iš jos gelbstimasi keliaujant į rytus - kopiant į kalną ir po to nusileidžiant juo į gyvųjų pasaulį. Atrodo, tai tas pats kalnas, į kurį lietuvių tradicijoje kopia mirusieji, tačiau mūsų pasakos herojus kopia juo iš kitos pusės, t.ty. iš mirusiųjų pasaulio. Beje, taip jis atlieka "kelionę aplink pasaulį" - žmonių pasaulį apleidęs vakaruose, į jį sugrįžta iš rytų. Ir pirmyn, ir atgal keliaujama per ugnį. Neatrodo, kad tai būtų krikščioniškojo pragaro ugnis: ji liepsnoja ne pačioje prakeikimo erdvėje, o aplink ją. Atrodo, kad ugnies riba nagrinėjamoje pasakoje turėtų būti aiškinama kaip mirusiųjų deginimo ritualo išraiška[44].

taigi pasakos LPK*445 analizė rodo, kad "pražuva" greičiau reikštų ne sielos išnykimą be pėdsakų, o tiesiog ypatingą jos būklę, iš kurios - tiesa, su dideliu vargu - įmanoma grįžti į gyvųjų pasaulį. Tokia ypatinga būklė greičiausiai yra prakeikto, dar nemirusio žmogaus patekimasį pomirtinį pasaulį, kuriame jis, suprantama, jaučiasi nejaukiai.

Todėl teigimas esą lietuviai žinoję visiško ir galutinio sielos pražuvimo galimybę nėra pakankamai pagrįstas.

-------------------------------------------------------------

* "ir tiki, jei dūmas kyla tiesiai į dangų, kad siela yra išgelbėta, bet jei jis nupučiamas į šalį, kad siela yra pražuvusi".

** ...išgelbėta,...pražuvusi (Išvertė D. Giedraitytė)

LITERATŪRA

42. Kraszewski I. J. litwa. - W., 1847. - S. 138-140.
43. Basanavičius J. Prakalba// Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių. - Chicago, 1903. - P. I- LXXXIII; P. LIV-LV.
44. Plg. prietarą: "Nešvariu vandeniu ugnis negalima užlieti, nes po mirties reiks per tą nešvarią dvokiančią ugnį sielai pereiti - atgailauti" (BLMM 41 N. 227).

SUTRUMPINIMAI:

BDŽ - Balys J. Dvasios ir žmonės. Liaudies sakmės//Lietuvių tautosakos lobynas. I. -Bloomington, Ind., 1951.
BLMM - Balys J. Liaudies magija ir medicina//Lietuvių tautosakos lobynas II.- Bloomington, Ind., 1951.
BLV - Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių.- Chicago, 1903.
BMIL - Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos. - Silver Spring, 1981.
KLPK -kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimų katalogas. -V.,1973.
LKŽ XIV - Lietuvių kalbos žodynas. - V., 1986. - T.XIV.
LMD - Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai, esantys lietuvos MA Lietuvių literatūros institute.
LPG - Mannhardt W.Letto - preussische Gőtterlehre. - Riga, 1936.
LPK - Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas//Tautosakos darbai. - K., 1936 - T.2.
LTR - Lietuvos MA Lietuvių literatūros instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.
SŠLS - Slančiauskas M. Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. V.,1975.
PSRL XVII - Polnoe sobranije ruskich letopiscei. - C.-P., 1907. - T.XVII. - Rusų k.

Paruošta pagal "Liaudies kultūra" 1993 m.