Kodėl Vasario 2-oji vadinama Perkūno diena?
Liutauras Baltasis//
Daug kam gali kilti klausimas, kodėl būtent vasario 2 diena vadinama Pirmąja Perkūno diena?
Gamtos Rėdoje šis laikas tuoj po sausio
25 dienos, vadinamos pusiaužiemiu. Įvykus persilaužimo gamtoje
virsmui ir dienai pradėjus ilgėti, Saulės kelias nuo vasario 1 dienos
pradeda naują laiko ratą-RĖDĄ. Saulutė vis labiau įsibėgėdama ilgina
diena, o šilto ir šalto oro masės tarpusavyje grumdydamos jau gali
sukelti atmosferinius reiškinius – perkūniją.
Dabartinis mėnesio pavadinimas reiškia
ateinantį šiltą laikotarpį. Mėnuo Vasaris – paVasaris-Vasara rodo
šilto laikotarpio atėjimą, nors pats žodis kildinamas iš vokiško „Wasser“
(vanduo). Yra manančių, kad į senąjį Mėnulio kalendoriaus palikimą –
mėnesių pavadinimus – įterptas Saulės kalendoriaus vasaros sezono
vyriškosios lyties vasario vardas. L. Ivinskio metskaitliai šį mėnesį
vadina vaseriu (-io). Galėjo būti, kad mėnesio
pavadinimas buvo pasiskolintas iš lietuvininkų ir kildinimas iš
vokiško žodžio Wasser – vanduo. Tas žodis vėliau galėjo būti
sulietuvintas ir tapti vasario mėnesiu. Šis mėnuo patenka ir į Zodiako
ženklo Vandenio (01.21– 02.19) laikotarpį, kuris vokiškai vadinamas
Gewässer.
Tokiu atveju visi žiemos mėnesiai priskiriami vandeniui, jo būviui šaltuoju sezonu gamtoje apibūdinti. Gruodis – sušalusi žemė gabalais (gruodas). Sausis – visur sausa, kai viskas užšąla, net tekantis vanduo – upės. Vaseris – vėl iš ledo tirpstantis vanduo.[1]
Tokiu atveju visi žiemos mėnesiai priskiriami vandeniui, jo būviui šaltuoju sezonu gamtoje apibūdinti. Gruodis – sušalusi žemė gabalais (gruodas). Sausis – visur sausa, kai viskas užšąla, net tekantis vanduo – upės. Vaseris – vėl iš ledo tirpstantis vanduo.[1]
Liaudyje sakydavo: pirmasis metų mėnuo, sausis, pusčius: Pusčius, arba vasaris. Vasarį lygino su pietų vėju, pietčiu: „Pučia
vasãris – bus atolaidis . Papūs vasãris – ir pradės tirpt sniegas.
Šiandiej šiulta, matai, pučia vasãris. Trąšas vežt vasariu vėju – bus
dėl javų geriau LTR (Dkšt). Žirnius sėjo vasariu vėju – tada jie geriau
suverda. Vasariui vėjui papūtus, laukas kvėptelėjo paskutine dienos
šiluma“ (LKŽ)
Kūrėjo, kaip šviesos ir šilumos nešėjo
apraiška žmogui, pasireiškia kaip dvasinė šviesos prigimtis, kuri
gamtoje matoma ir jaučiama jau žiemos pabaigoje (vasario 24 d.
vadinama 40 paukščių diena), tai neatsitiktinė sąsaja su 40-tąją
diena po Kristaus gimimo, krikščionių tuo laiku minima Kristaus
paaukojimo (kūdikio aukojimas Dievui) ir Jo motinos Marijos įvesdinimo
(palaiminimas bažnyčioje) šventė. Krikščioniškoje tikėjimo šviesoje
tai 40-toji diena po Kristaus gimimo. Bažnyčioje dar ir Pašvęstojo
gyvenimo diena. 40-oji diena po mirties yra nemariosios šviesiakūnio
dalies atsiskyrimas nuo žemiškojo kūno. Tuo būdu mes grįžtame į savo
ištakas Amžinąją Šviesą.
Pavasario atėjimas teatrališkai
bendruomenėje įsisąmoninamas užgavėnių metu ir Morės sudeginimu,
vežiojant ją ant besisukančią vežimo rato. Tokia Morės padėtis rodo,
kas trukdo įsisukti gyvenimo ratui ir šilumos pasklidimui, ir tik
pirmoji perkūnija „atrakina“ Žemę per Jurgines ir paleidžia žalumą. O
vasarą kulminuojanti Rasų šventė parodo Saulėgrįžos aukščiausią
tašką gamtoje, kuris žmonių bendruomenėje, per Rasas sudaro
simbolinį ryšį keliant ant karties stebulės ratą ir uždegant ugnį
viršuje.
Tačiau nors Lietuvoje vasario 2 d.
vadinama Grabnyčių šventė, bet su grabu (karstu) nieko bendra
neturi. Šis žodis nuo rusinimo laikų buvo perimtas ir vadinosi
Gromnica (rus. grom – liet. Perkūnija) arba Perkūno diena. Vėliau
tiesiog buvo siejama su žvake, kurią dėl garso m nuslydimo į b ir asociatyviai siejamo žodžio su mirusiais vadinta Grabnyčia. Atlietuvinus gausime Perkūnyčia arba pirmoji Perkūno diena.
Senasis laiko skaičiavimas mums rodo, kad čia prisidėjęs ir Mėnulis. Pirmojo mėnulio jaunaties (neomenijos) senovinė šventė vadinosi „Kumeliuko krikštynos“. Ir tas kumeliukas, būsimas žirgas, yra pats mėnulis. Šis baltas „Žirgas“ ne tik skelbia apie Gyvatos prasidėjimą (nuo šio laikotarpio vanduo keičia savo galias, tampa imlus gyvybės apraiškoms), bet ir lydi velionio sielą į pomirtinį pasaulį.
Senasis laiko skaičiavimas mums rodo, kad čia prisidėjęs ir Mėnulis. Pirmojo mėnulio jaunaties (neomenijos) senovinė šventė vadinosi „Kumeliuko krikštynos“. Ir tas kumeliukas, būsimas žirgas, yra pats mėnulis. Šis baltas „Žirgas“ ne tik skelbia apie Gyvatos prasidėjimą (nuo šio laikotarpio vanduo keičia savo galias, tampa imlus gyvybės apraiškoms), bet ir lydi velionio sielą į pomirtinį pasaulį.
„Kumeliuko krikštynos“buvo išskirtinai jaunimo šventė.
Jaunas mėnulis globoja jaunimą. Sakysite
kuo čia dėtas Perkūnas? Įdomu, kad kiniečiai tuo pat metu švenčia savo
Naujuosius Metus pagal savo kalendorių. O pagal ką skaičiuojamas
kiniečių kalendorius? Skaičiuojamas jis pagal Jupiterio apsisukimą
aplink Saulę (apsisuka per 12 metų, todėl yra 12 totemų). Mūsų Perkūną
lygino su romėnų Jupiteriu. Ir tai ne vienintelė sąsaja. Greičiausiai
žvakių liejimas turėjo ankstesnę ugnies prasmę, tai vaisingumo pradžia,
kuri prasideda nuo Saulė ugnies ir pirmosios mėnulio jaunaties,
reguliuojančios potvynius ir atoslūgius žemėje. Vasario mėnuo anksčiau
vadintas dar ir Ragučio mėnesiu net savo semantine prasme turi
sąsajas su mėnulio „ragais“, kurie ir laikomi pirmąja jaunatimi, o
liaudyje virto laimės simboliu, pradedant kabinti žirgo pasagą
„rageliais“ į viršų, nurodant iš kur tas Dievo žirgas turi nusileisti.
Mėnesio Ragučio pavadinimas primena
Dievybę Ragutį, kurio šventė galimai ir buvo „Kumeliuko krikštynos“.
Lietuvių mįslė „Seredoj, subatoj gimė dievo kumeliukas auksinėm
kamanom, sidabrinėm patkavom“ įmenamas jaunu kumeliuku (apie Salaką).
Tariamąsias kumeliuko krikštynas jaunimas švęsdavo vasario, seniau
vadinto rago mėnesiu. Šiuo atveju plono pjautuvo pavidalo pasirodantis
mėnulis yra ta dangiška ugnis, nuo kurios ir žemdirbiai žymėjo naujo
ūkinių darbų sezono pradžią.
Gamtoje vykstantis lūžis – užsimezganti
Gyvybės pradžia priežastiniame lygmenyje budina sąmonę naujam
gyvenimo ciklui. Visus šiuos momentus sieja nemarioji ir visad
atsinaujinanti Ugnis, kuri išreiškia savo galią Perkūnyčios žvakės
liepsnelėje.
Senoji lietuvių pasaulėžiūra ir tikėjimas
Seniau šventa ugnis rusėjusi aukuruose
niekur nedingo. Tiesiog neįmanoma pakeisti Ugnies reikšmės žmogaus
gyvenimui. Nekeista, kad ne buitinė ugnis buvo siejama su Dievu ir
Dangumi, kur karaliauja Perkūnas su savo žaibais, galinčiais ne tik
nutrenkti ir nubausti, bet ir prikelti Gyvastį Žemėje.
Lietuvių tautinio judėjimo gaivintojas Povilas Višinskis rašė, jog žemaičiai vasario pirmąją dieną vadino Sukós diena, nes buvo paprotys Perkūnyčios dienai susisukti po plonytę vaško žvakę (perkūninę). Tai būdavo storo lininio siūlo su vašku žvakė, vyniojama ant medinės kaladėlės. Ši žvakė dar vadinama vyniotine žvake. Perkūnyčios (dar vadinama graudulinė) žvakė buvo deginama prie mirštančiojo ar per šermenis, uždegama apsaugai nuo perkūnijos ir kitų pavojų. Todėl sąsajos su grabu (rus. grob) reiškiančiu karstą galėjo kilti natūraliai.[1]
Lietuvių tautinio judėjimo gaivintojas Povilas Višinskis rašė, jog žemaičiai vasario pirmąją dieną vadino Sukós diena, nes buvo paprotys Perkūnyčios dienai susisukti po plonytę vaško žvakę (perkūninę). Tai būdavo storo lininio siūlo su vašku žvakė, vyniojama ant medinės kaladėlės. Ši žvakė dar vadinama vyniotine žvake. Perkūnyčios (dar vadinama graudulinė) žvakė buvo deginama prie mirštančiojo ar per šermenis, uždegama apsaugai nuo perkūnijos ir kitų pavojų. Todėl sąsajos su grabu (rus. grob) reiškiančiu karstą galėjo kilti natūraliai.[1]
Kam lietuviai Perkūnyčinės žvakės gabalėlį dėdavo į avilius ir statomų namų sienas?
Avilyje gyvenančios bitelės neša ne tik
medų, bet ir sulipdydavo korius. Vašką gamina bičių darbininkių vaško
liaukos, išsidėsčiusios apatinėje pilvelio dalyje (papilvėje).Yra labai
tiksli lietuvių liaudies mįslė „Lino gelmuo, bičių liemuo, viršuje
mėnesėlis teka“ (Žvakė). Čia aiškiai nurodytas žvakės „kūnas“ esantis ne
kas kita, o bičių liemuo. Kitas tikslus laikotarpio nurodymas yra
liepsnelė, kuri nesiejama su Saule, o su Mėnuliu! Mėnulis yra ne tik
Dangaus Dievaitis žirgo pavidalu, bet gimimo ir mirties simboliu, iš čia
gali būti artimas žirgų ašvienių simbolis, kuris atsekamas nuo
senovinio dvynių žvaigždyno.
Bitė gyvena avilyje, kuris yra taip pat ryšininkas su anapusine erdve. Pasakose nurodoma, kaip raganos apžergusios avilius jodavo žiemos laiku kažkur žirniauti. Žirniai auga tik vasarą, vadinasi jos avilių pagalba sugeba persikelti per laiką iš žiemos į vasarą. Čia pradeda aiškėti kam bitininkai galėjo dėti Perkūnyčinės žvakės gabaliuką į avilį. Panašu, kad apsaugotų bites nuo tų dvasinio pasaulių atstovų, kurie gali pakenkt bitėms. Nes kaip uždegus šventą žvakę Perkūnas netrenkia į trobą, nes troboje tokios žvakės bijo piktasis, todėl nėr į ką trenkti, taip bičių avilys lieka saugus nuo galimų „raganų“ ir nuraganavimo.
Bitė gyvena avilyje, kuris yra taip pat ryšininkas su anapusine erdve. Pasakose nurodoma, kaip raganos apžergusios avilius jodavo žiemos laiku kažkur žirniauti. Žirniai auga tik vasarą, vadinasi jos avilių pagalba sugeba persikelti per laiką iš žiemos į vasarą. Čia pradeda aiškėti kam bitininkai galėjo dėti Perkūnyčinės žvakės gabaliuką į avilį. Panašu, kad apsaugotų bites nuo tų dvasinio pasaulių atstovų, kurie gali pakenkt bitėms. Nes kaip uždegus šventą žvakę Perkūnas netrenkia į trobą, nes troboje tokios žvakės bijo piktasis, todėl nėr į ką trenkti, taip bičių avilys lieka saugus nuo galimų „raganų“ ir nuraganavimo.
Senovėje, kad apsaugotų namus nuo
Perkūno, apkaišydavo eglių šakomis ir žilvyčiais. Šiais medžiais
aprūkydavo ir Perkūnyčios dieną namus nuo piktų dvasių. Tokie apsaugos
elementai išduoda senojo tikėjimo apraiškas į Amžinosios ugnies,
visžalių medžių ir vaisingumo galią.
Tikint, kad graudulinė žvakė atgina
perkūnijos grėsmę, vos užslinkus audros debesims, ją uždegdavo ir
statydavo ant palangės arba pradedant statybas, gabaliukas graudulinės
žvakės būdavo paslepiamas pirmojo vainiko sankirtoje.Čia reikia
pažymėti, kad dėdavo ne bet kur, o perkūnyčinės žvakės gabaliuką
padėdavo tarp sukryžiuotų rastų pirmame vainike, kuris dedamas ant
kertinio akmens. Šis akmuo buvo nusuktas į šiaurės rytų kampą. Tokiu
būdu būtent per kertinį akmenį mes ir turėjome protėvių kampelį, kuriame
pagerbdavome protėvius, kurie ne kas kita, o artimųjų vėlės. Kas su
jomis nepatektų ir piktosios dvasios, ne šviesiakūniai, Perkūno žvakės
gabalėlis tarsi koks filtras saugojo namus nuo pikto.
O štai Suvalkijoje grauduline žvake
žmonės net aitvarą, visokią naudą klėtin nešantį, mokėjo prisivilioti.
Tikėta, kad aitvaras nutupia ant puodynės, po kuria dega žvakė –
belieka tik lininę skepetą užmesti. Aitvarą suvokė kaip ugninę būtybę
ir tai jau nupagonėjusios kultūros dalis. Pats žodis AitVaras rodo
senosios pasaulėžiūras liekanas. Štai žodis áitauti, -auja (-auna),
-avo reiškia:
1. raminti, glostyti, maldyti.
2. papirkinėti, užglostinėti: Kol áitauna jį – neišduos policijai, o kai užpyks, tai ir išduos .
nuáitauti.
1. nuraminti, numaldyti: Eik tu tą vaiką nuáitauk, tegu ten
nerėkia ant visų laukų. Mažų vaikų niekap negali nuáitaut, jiem ir
vienoj vietoj negerai, ir kitoj.
2. papirkti: Matyt, policiją nuáitavo, kad nieko negirdėt Rdm.
3. nudėti kur, užmesti, nukišti: Vaikai šliures nuáitavo.
praáitauti tr. vėjais, niekais, aitais praleisti, prašvilpti: Tėvas užbuvo, o sūnus praáitavo ūkį. (LKŽ)
Rodo oro atlekiančia ugnies dvasią, kurią reikia numaldyti.
Vara Lietuvių kalbos žodyne reiškia ne tik tvarką, bet ir raudoną metalą varį:
varà sf. - tvarka: Varà gera yra po juo, t. y. suvaravoti jo daiktai J.
vãras N = varis: Ir nuvedė (viršuje gabeno) varą
ing Babel. Nepasveriamas buvo varas visų šių rykų . Visokias sidabras,
ir auksas, ir varas, ir geležies sūdai bus Viešpačiui šventais. Varą iš
kalnų gali iškirsti. Varai iš žemės kasami. Piningus dirba iš vãro.
Štai jums ir AitVaras, variokai „iš dangaus“, kurie nieko gero
nežada. Įdomu pažymėti, kad sugauti Aitvarui naudojama Perkūnyčios
žvakė. Tai rodo, kad Perkūnas gainiojasi ne tik velnią pas krikščionis,
bet ir pas senovės lietuvius minimą velniavos triadą kauką, aitvarą ir
žemėpatį: „Pameskigi, miela Lietuva, melstisi kaukus, aitvarą, žemėpačius alba kitas deives BPII101″.(LKŽ)
Aitvaras buvo laikomas žmonėms turtus nešanti pasakų būtybė: Áitvaras
jam visas gėrybes suneša. Áitvaras driekiasi; kad su piningais, tai
ugningas. Kai tik vakaras, tai, žiūrėk, ant Bražio klėties ir
nusileidžia aitvaras ir pradeda vemti į klėtį pinigų arba varškės. Kai
pamatysi lekiant oru raudoną pagaikštį, žinok, kad aitvaras pinigus te
neša. Aš pats savo akimis regėjau aitvarą belekiantį ir piningus
degančius. Aitvaras ir deivės to negal padaryti. Tinginiui nė aitvaras
neprineš. Turtingam ir áitvaras neša . Ar tave áitvaras po visus
laukus nešiojo (ko taip lakstei)? (LKŽ)
Mūsų mitologinis Aitvaras turi sąsajų su graikų Aiteras (gr. Αἰθήρ, Aithēr ‘viršutinis dangus’) – graikų mitologijoje viršutinis dangus, skaidriausias ir tyriausias dangaus sluoksnis, Dzeuso buveinė[6].
Jis grynas, viršutinis oras, kuriuo kvėpuoja dievai, priešingas
mirtingųjų kvėpuojamam orui. Jis yra pasaulio siela, iš kurios kyla visa
gyvybė. Eteris taip pat žinomas kaip Dzeuso gynybinė siena ir riba
skirianti Tartarą nuo kosmoso.
Vėliau poetų tapatinamas su Dzeusu, kuris kartu su derliu nešančiu lietumi, įsilieja į Gajos įsčias[7].
Šis žodis tapo eteriu. Vadinamasis „eterinis“ kūnas yra ugninės
prigimties. Vydūnas yra labai gražiai aprašęs eterinio kūno prigimtį.
Pagal jį eteriu kvėpuoti galėjo tik Dievai. Nesunku suvokti čia ir
Aitvaro panašumą – tas, kuris ugninis ir skraido, priklauso dievams. O
piniginė reikšmė ateina su alchemikų okultizmu, kurie Saulei priskiria
auksą, kitaip sakant šviesą su aukso metalu. Liaudyje viskas nupagonėja
ir žmonės netekus žynių mokytojų ir mokymo pradeda garbinti iškreiptai
suprastus objektus ar subjektus. Tačiau gilesnė reikšmė niekur
neišnyksta.
Perkūnyčios žvakė yra daugiagalė,
sauganti nuo tamsos, piktųjų dvasių, nelaimių, nesantaikos ir panašių
dvasinių sukrėtimų. Šiais moderniais laikais sakyčiau nuo depresijos ir
kitų psichinių ir dvasinių negalių, pasireiškiančių psichosomatiniais
reiškiniais, kurių niekaip negali išaiškinti medicina.
Pavyzdžiui krikščionys pašventinta
vaškine žvake vaikus leidžia prie pirmosios komunijos; ji deginama prie
mirštančiojo, kad vėlei nušviestų kelią į dangų, taipogi šviečia ir
per visus mirusiojo paminėjimus bei metines;
Seniau tikintieji vasario 2-ąją eidavo į
bažnyčias ne tik įsigyti šventintų žvakių, bet ir pašventinti savo
pačių pasigamintų. Šios žvakės pradeda savo magišką kelia jau nuo
vasario 5 dienos, kuri laikoma duonos arba Ugnies dievaitės Gabijos
diena. Šeimininkai su Perkūnyčios uždegta žvake savo namuose
iškilmingai apnešdavo stalą tris kartus. Kai kur taip darydavo aplink
krosnį ar židinį, tuo liudydami, kad pašventinta žvakė šventina ir
buitinį ugnies aukurą-krosnį, ir stalą, kuris yra šeimos susibūrimo,
bendravimo ir šeimos vientisumo darnoje vieta. Apėję ratu šeimininkas
visiems namiškiams kryžmai padegindavo plaukus ties kakta, pakaušiu ir
paausiuose – apsaugai nuo žaibo ir nuo daugelio nelaimių. Šeimininkė
pirmąjį duonos kepalą taip pat pažymėdavo kryželiu – ugnies ženklu.
Koks ryšys slepiasi po tikėjimu antgamtinėmis žvakės galiomis?
Senovėje Perkūnui skirta diena buvo
ketvirtadienis. Palabio slavai dar neseniai ketvirtadienį vadino
perimtu iš baltų archaišku vardu „perundien“, „parundien“ – Peruno
(Perkūno) diena. Vilniuje šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios
vietoje kadaise buvusi salė, kurioje žyniai ketvirtadieniais degindavo
žvakes Perkūno ir kitų dievų garbei.krikščionybės laikais šią dieną
stengėsi pakeisti krikščioniškais simboliais ir vietoje mėsos dienos,
aštrių patiekalų įvedė „žuvies“ dieną, kurią dar daugelis gimę
sovietmečiu atsimena kaip dieną be mėsos – žuvų patiekalų dieną.
Visoje Lietuvoje liepos 20 d. buvo
švenčiama Perkūno šventė, kuri krikščionybės laikais sutapatinta su šv.
Elijo švente. Dar ilgai žmonės pagonišku papročiu tą dieną aukojo
Perkūnui jaučius ir kitus gyvulius.
Griaustinis laikytas dievo Perkūno kalba, kuria jis pranešdavęs vaidiloms savo valią. Paprastai vaidilos maldaudavo Perkūną, kad būtų geras oras į karą jojant, pievas šienaujant, rugius pjaunant ar dirbant kitus darbus. Aukodavo jam javus, gyvulius, drabužius. Žmonės, girdėdami Perkūno balsą, prašydavo: „Dieve Perkūne, apsaugok mus“. Jei Perkūnas kriviui ką nors gero pranešdavo, buvo keliamos vaišės, aukojamos aukos – žirgai, galvijai ir kalbamos maldos. Kad Perkūnas netrenktų į trobas, jas apkaišydavo šventų medžių – eglės ir žilvičio – šakomis. Jomis smilkydavo debesis. Be to, užėjus audrai, žmonės skambindavo varpeliu, degindavo vaško žvakes ir pan. Tai irgi turėjo apsaugoti nuo blogų dvasių. Jei žmogų Perkūnas nutrenkdavo, tikėta, kad jis paimtas į dievų draugystę. Todėl kriviai labiausiai geisdavo mirti perkūnijos liepsnose.
Griaustinis laikytas dievo Perkūno kalba, kuria jis pranešdavęs vaidiloms savo valią. Paprastai vaidilos maldaudavo Perkūną, kad būtų geras oras į karą jojant, pievas šienaujant, rugius pjaunant ar dirbant kitus darbus. Aukodavo jam javus, gyvulius, drabužius. Žmonės, girdėdami Perkūno balsą, prašydavo: „Dieve Perkūne, apsaugok mus“. Jei Perkūnas kriviui ką nors gero pranešdavo, buvo keliamos vaišės, aukojamos aukos – žirgai, galvijai ir kalbamos maldos. Kad Perkūnas netrenktų į trobas, jas apkaišydavo šventų medžių – eglės ir žilvičio – šakomis. Jomis smilkydavo debesis. Be to, užėjus audrai, žmonės skambindavo varpeliu, degindavo vaško žvakes ir pan. Tai irgi turėjo apsaugoti nuo blogų dvasių. Jei žmogų Perkūnas nutrenkdavo, tikėta, kad jis paimtas į dievų draugystę. Todėl kriviai labiausiai geisdavo mirti perkūnijos liepsnose.
Vienintelis Dangaus dievaitis Perkūnas
savo prigimtimi yra tas, kuris pradeda Gyvastį. Vasario pirmosios
dienos tarsi yra pažymėtos (pakrikštytos) priežastiniame ir Gamtiniame
lygmenyje ugnies gimimu. Žmonės mokėjo dvasinius ryšius sudaryti
pasigaminant apsaugos priemones, amuletus, maginius daiktus. Vienas iš
tokių daiktų yra specialios vaškinės žvakės. Iš vaško burdavo, tokius
burtininkus vadino vaškonimis.
Pretorijus rašė: „ Waszkonis yra
ženklų aiškintojas liejant vašką….Šitie vaškonys savo pranašystes
pritaikydavo ir kitiems dalykams, tarkim, jeigu kas nors norėjo
sužinoti, ar jam seksis šinkuoti alų, tai vaškonis liedavo vašką
išpranašaudami jam artimoje ateityje sėkmę arba nesėkmę. Taip pat jeigu
kam nors pavogta, jie, liedami vašką, gebėjo sužinoti, kas taip padarė
ir kaip tai galima atgauti. Vaško liejimas taip pat buvo naudojamas
buriant, pavojingų ligų atvejais – ar žmogus atsigaus, ar mirs. Taip
pat apsigyvenant namuose, taip pat karuose ir t.t.“[2]
Narbutas taip pat rašė apie vaško
panaudojimą Vilniaus Arkikatedros vietoje buvusioje šventykloje su 12
laiptelių, skirtų zodiako ženklams, ant kurių buvo aukojamos vaškinės
zodiako ženklo figūrėlės, priklausomai į kokį ženklą įeidavusi Saulė.
Toks vaško svarbumas neatsitiktinis.
„Bičių vaškas buvo žinomas gilioje senovėje. Senovės Egipte vašką su
medumi naudojo mirusiems balzamuoti, vaškinių žvakių gamybai.
Viduramžių Lietuva, kurioje tuo metu dar vyravo drevinė bitininkystė,
jau mokėjo surinkti ir pagaminti didelius vaško kiekius, kurio
užtekdavo vietinei rinkai ir eksportui.“[3] Tai liudija prie senosios
Rotušės Kaune aptiktos vaško lydymo krosnelės. Pats vaškas – tai pirmas
pasaulyje polimerinis produktas, pagamintas bičių.
Reiktų pasakyti, kad senovėje prūsų
žyniai Videvutis ir Brutenis VI am. po kr. savo žmones mokė gyventi
pagal bičių būdą. Bitės kelminis avilys buvo laikomas Dievo namais. Tad
nesunku suprasti, kodėl vaškinės, o giliau tai bičių kūno žvakės,
degdamos saugo nuo visko, kas gali grėsti Gyvasčiai. Bitė buvo sielos
simboliu, Dievo tvariniu.
XIX a. dauguma valstiečių žvakes
darydavosi patys. Tam buvo naudojamas medinis lankelis, prikalinėtas
vinučių (2 pav., 1). Lankelį, trijose vietose pririšę, pakabindavo po
balkiu, o už vinučių sukabindavo iš lininio siūlo susuktus knatus. Ties
lankeliu ant žemės padėdavo geldą su šaltu vandeniu arba puodą su
vašku. Kol karštas vaškas, iš metalinio puodelio pilamas ant kiekvieno knato atskirai,
siūlais nuteka apie 40—50 cm, beveik visada suaušta, ir žemyn
tenukrinta tik vienas kitas lašas. Taip liejamos žvakės būna į apačią
storesnės. Kai kurios iš jų beliejant išsiklaipo, susiriečia, todėl
naujai nulietas žvakes, kol dar vaškas kiek šiltas, pasidėję ant stalo
pakočioja, palygina.[4]
Perkūnyčių žvakių liejimas „Kurono“ baltųjų žynių akademijoje
Šiuo metu baltųjų žynių bendruomenė
gilinasi į žvakonių ir vaškonių amato paslaptis, jau nemažai metų
lieja Perkūnyčines žvakes ir išdalina tiems, kam reikia krikštynoms,
vestuvėms ar laidotuvėms, kam gresia pavojinga liga ar kažkas prakeikė
namus ir užpuolė bėdos. Baltiško dvasinio ugdymo „Kurono“ žinyčia
ruošia mokinius, norinčius suprasti šio meno paslaptis ir tapti žyniu,
tarp kurių ruošiami ir žvakonys bei vaškonys. Dalį šių paslapčių po
trupinį rinkta ir mokytąsi pas Dzūkijos žvakonių palikuonis, sudėta į
vieną vietą ir tobulinama iki šiol.
Žvakių liejimą sudaro 4 dalys: amatas,
valdymas, įgalinimas ir tikėjimas. Tai kyla iš DOROS pasaulėžiūros,
kryptingų pastangų, teisingų veiksmų ir darbo. Perkūnyčios žvakė tarsi
Šviesos kūdikis, kuris įgauna vaškinį kūną, sudėtą iš specialaus pynimo
dagties ir devynių, specialiu būdų paruošiamų sluoksnių. Gale ji
įvelkama į šarvą, todėl paruošta šarvojimui. Viso liejimo metu žvakonys
turi išbūti Dievo malonėje, Perkūno galioje ir asmeninėje valioje.
Tokias žvakes panašiai lieja stačiatikių vienuoliai, kurie taip pat
išsaugoję senąsias paslaptis lieja tą pačią Vasario 2 dieną. Matyt dėl
to ir paplito rusiškas pavadinimas Gromnica (Grom-rus. Perkūnas),
lietuviškai iš gromnyčia pavirtusi į grabnyčią. O mes tariame
lietuviškai – Perkūnyčia.
Išliejus žvakes, jos pradeda savo
dvasiniai paskirčiai skirtą kelionę laiku. Šiomis žvakėmis pagal
senovinius papročius pradžioje pašventinami šeimos nariai. Atnaujinamas
šventas namų kampelis ir pirmąjį ketvirtadienį uždegama pirmoji ugnelė
skirta Perkūnui. Vėliau, per lygiadienį žvakės šventinamos prie Aukuro
naujų Metų Ugnimi. Žvakių niekas nešventina vandeniu. Pati žvakės
prigimtis ir medžiaga yra priešinga vandeniui. Todėl uždegus nuo
šventos aukuro ugnies žvakės toliau keliauja metų ciklu saugodamos nuo
27 blogybių. Blogybės yra įvairios, nuo jų specialiomis maldomis ir
būdais „užkalbėtomis“ Perkūno žvakėmis galima saugotis nuo pikto tiek
gyviesiems, tiek mirties valandą Velionims. Lietuvoje daugėja mokinių,
norinčių tęsti šį nelengvą pasiaukojantį darbą, už kuri negalima imti
jokio atlygio, tik vaško auką. Šiais metais šio amato mokysime
Vilniuje, Kaune ir Marijampolėje.
Šaltiniai
1. Samogitia 2010 m. Nr. 7, VYGANDAS KUNGYS, Kalendorius –paslaptis slepiantis metskaitlis. 1. vydija.lt, Juozapas Blažiūnas „GRABNYČIŲ KILMĖ, ISTORIJA IR SIMBOLIAI“, Bernardinai.lt, 2007;
1. Samogitia 2010 m. Nr. 7, VYGANDAS KUNGYS, Kalendorius –paslaptis slepiantis metskaitlis. 1. vydija.lt, Juozapas Blažiūnas „GRABNYČIŲ KILMĖ, ISTORIJA IR SIMBOLIAI“, Bernardinai.lt, 2007;
2. M. Pretorijus, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“ IIIt., 2006 m. Vilnius, psl. 404-405
3. dr. Algirdas Baltuškevičius, „Vaškas“, bitininkas.lt
4. Regina Merkienė. MEDAUS SUKIMAS IR VAŠKO PERDIRBIMAS KLANGIŲ KAIME
5. LKŽ
7.Vergilijus Georgikos 325
Fotografijos iš asmeninio L. Balsio archyvo