Per lygiadienį atšvęsti Nauji metai pagal Saturno 32 metų ciklą. Kas tai?

Dešimtieji metai pagal Saturno ciklą ŠARKOS metai
1915;1947;1979;2011 

Šarka šventas paukštis – Dievų šventų maldų nešėja. Šarkos atvaizdas tinka visoms meditacijoms, mantroms ir maldoms. Šarka siejasi su Dievo žodžiu, nes jo simbolinis ženklas yra: Šarka Žemės arba Saulės pavidalo rate. 

Šarkos kaip ir Žalčio metai maginiai. 

Tai apsaugos įsigijimo metai, kada visos maldos išgirstamos ir visi pageidavimai išsipildo. Šiais metais niekam negalima linkėti blogo, mėtyti vėjais žodžių, duoti įvairius pažadus. Tai metai, kada ypatingai padeda maldos. Verbalinė magija, nužiūrėjimai, prakeiksmai sustiprėja, nes devai eidami pro neatsargiai mestą žodį, gali įsikūnyti žmoguje. Todėl Šarkos metais reikia kuo daugiau melstis, skaityti šventas knygas, stebėti atsitikimus, nes tai ženklai iš Dangaus. 

Šiais metais vyksta įvairūs smulkūs įvykiai, kurie vėliau atveda prie sunkių ir didelių pasekmių. Netyčia mestas žodis vėliau gali brangiai kainuoti. Įvairius popierius ir dokumentus reikia pasirašyti labai atsargiai. Tai nusivylimų ir apgaulių metai, juk velniai veikia per žodį ir pažadus,kurie tuo momentu gali būti nusikalstami. 

Žmonės gimę Šarkos metais turi būti juodai-balti. Toks plunksnų atspalvis pas Šarką atspindi šventą Izedą Mantraspentą, kuris padeda žmogui atskirti Šviesą nuo Tamsos, Gėrį nuo Blogio. Būtent juodai-baltas atspalvis primena kiekvienam žmogui apie gresiančias pagundas. Žmogus-Šarka turi būti labai vikrus, būti palydovu, sekti, kas pasakyta, kas pažadėta. Tokiam žmogui rekomenduojama pastoviai melstis, niekada nesimėtyti žodžias, visada judėti, perspėti kitus, ginti juos nuo visokių avantiūrų, greitai narplioti intrigas. 

Šarkos aštrialiežuviai, gudrūs, bet jų gudrumas netgi ne gudrumas, o apsimetinėjamas. Tarp balto ir juodo gali balansuoti lyg virš prarajos, apie ką primena jų plunksnos.Žodžiais jų neapgausi, jų galvose akimirksniu gimsta reikalinga versija. Šarka vagilė, bet vagia ji tik iš vagių. Jų vagystės būna tartum atpildas. Tartum apgavystė, o iš esmės – teisingumo atstatymas. Bausmė priklauso nuo dvasinės šarkos švaros ir lygio. Ar ima šarka ką nors sau, ar nieko neima? Chodžai Nasredinui nieko nereikėjo.  

Jei žmogus vikrus, judrus, greitas žodžiu, puikiai orientuojasi situacijoje, aiškus ir blaivus protas, loginis situacijos apmąstymas, sekundinis įvairių variantų  įvertinimas – žmogus turi Šarkos totemą. Tokie žmonės vienu metu gali daryti kelis darbus ir labai gerai. Jų galvose sukasi daugybė norų ir pramogų, kurios paprastai apjungia žmones darbui.  

Totemas pasireiškia, kai žmogus gyvenimo bėgyje keičia plaukų spalvą. Greit žyla ypatingai brunetai, žili vėl gali tapti brunetais spalvą. Iki 32 metų, kol nepraėjo vienas ciklas, plaukų dažymas ir kosmetika pas zoroastriečius buvo laikoma gėdinga. Plaukų spalva gali keisti kelis sykius, ypatingai paauglystėje. Šarka amžina keliautoja. Šarkos labai keičiasi, labai mėgsta žaidimus, jos užsigimę žaidėjai. Gudrauja, kaip Chodža Nasredinas, kuris kiekvieną galėjo sugluminti, išsisukti iš bet kurios situacijos žodžio pagalba. Turbūt jis gimė Šarkos metais, tuo labiau kad jis buvo skrajūnas ir greit orientuodavosi situacijoje, darydavo teisingą pasirinkimą, modeliuodavo situaciją. 

Jei Šarka neiškalbi, jei nekeičia plaukų spalvos arba greit nuplinka, apkiautusi ir skrenda tik iš viršaus žemyn, vadinasi veikia  antitotemas. Ypatingai tai pastebima kalboje: neištaria daug raidžių, maišo žodžius, lėta reakcija. Kas Šarkai priešpastatomas? Požemių gyventojas Kurmis. Būtent viską matanti Šarka ir aklas Kurmis, naikinantis šaknis, turintis raktą nuo peklos. 

.Vienas iš svarbesnių įvykių Šarkos metais, kai laimėjo kurmiškos situacijos, tai Antarktidos atradimas. O juk melsvoji rasė, kurią išniekino Agro–Manju (velnias), tai pramušta žemė Antarktidoje. Antarktidą atrado vokietis Bellinsgauzenas tais metais, kai gimė komunizmo klasikai Engelsas ir Marksas. Sekanti ekspedicija buvo po 100 metų, tada sušalė tyrinėtojas Skotas. Kam lįsti į peklą (Antarktidą)? O po to ten atsirado ozono skylė. „Varnelės“ čiulpia ozoną iš atmosferos. Ten iš tikrųjų yra įėjimas į peklą. Tai labai rimta. Žmonės užkariaujantys Pietų ašigalį tarsi atomai, kurie nešė užkratą. Ne veltui Ponas Dievas užpylė Antarktidą ledu, kad nebūtų praėjimo į peklą.  Antarktidos judinti ar tirti jokiu būdu negalima, kol pasaulis yra Achrimano (velnias) kilpoje. Antarktidoje tiktai košmarinės paslaptys. Ten gi melsvosios rasės susibūrimas, kurią Achrimanas paskandino bedugnėje. Uždengė savo skraiste ir išniekino. Zoroastriečių padavimuose pasakojama, kad Antarktidoje gyvenantys pingvinai yra negimusių vaikų dvasios, kurios laukia savo valandos. O jų valanda ateis, kai atsistatys Antarktidos žemynas, kai bus nugalėtas Agro Manju (velnias). Po Agro Manju įsiveržimo į šį pasaulį ir Antarktidos sunaikinimo, pingvinai buvo paversti į kažką panašaus tarp gyvūnų ir paukščių. Jie buvo įpareigoti saugoti šią teritoriją. Todėl pagrindiniai Antarktidos gyventojai yra pingvinai, saugojantys šią žemę nuo išniekinimo. Zodiako ženkluose pingvinas minimas kaip Poliarinis Šuo, gyvenantis sniege. Šuo tai gynėjas. Aštuntas Ormazdo (Dievas) Šuo neleidžia blogiui pasiskleisti visame pasaulyje. Taip, kad pingvinas šioje vietoje – biosferos saugotojas, kad mažiau blogio prasiskverbia į kitas teritorijas.

Kurmis su peklos raktu pasireiškė 1447 metais, kai buvo paskelbtas antrasis kryžiaus žygis, jis aprašomas Maskvos metraščiuose. Vėliau Maskva tapo sostine. Šarkos antitotemas yra ir Maskvoje. Joje labai daug požeminių praėjimų, tai kurmiškos landos – katakombos, metro. Net Odesos katakombos nesusilygina su Maskvos požemiais. Daugelis užpiltų, kitos užmūrytos. Kiek ten paslapčių?  O karstiniai ežerai po Maskva? Į juos gali įgriūti vos ne pusė Maskvos. Maskvos viršutinė dalis tai aisbergo viršūnė, ypatingai šiaurės vakariniai rajonai. 

Kurmis buvo Musolinis. Šarka J.Gašeko kareivis Šveikas – kuo ne Šarka? Tolimi persikėlimai, profesijos keitimas, visur laviravo.

Pagal П.Глоба. Древний календар, Москва 1994. С 45–49

Jorė, Jurginių šventė – Pergubrio šventės atspindys (1)

Liutauras Baltasis*

Balandžio 23 d. švenčiamos Jurginės arba Jorė. O kaip šventė baltų gentys, kurios ypatingai gerbė gyvybės apraiškas ir šventė pagal tokį metą, kai tokios Gamtos galios pasireikšdavo.

Kaip vadino ir kada šventė pavasario žalumos pasirodymą?

Įvairūs rašytojai (Martin[as] Murinijus, Joh. Meletijus, K. Harknochas) apie XVII a. tvirtina kad prūsai pavasarėjant rengdavo savo dievui Pergubrijui šventę, kurios data buvo kovo 22 d. (lygiadienis?). Kiti mano, kad šventė buvo skiriama dievui Gurchui, kuriam tuo metu aukodavo. Tokios Pergubrijaus pagerbimo apeigos, aprašytos M.Pretorijaus „Prūsijos įdomybėse“ vykdavo taip.

„Minėtu laiku valstiečiai iš vieno ar kelių kaimų buvo sukviečiami į vieną namą, kur laukė paruoštos viena ar kelios statinės alaus (Allaus) arba kitų gėrimų, meisztinnio ar midaus…, ten atsirasdavo sacrificulus (kurį aš pavadinčiau weidelutt), ėmė į rankas kaušelį (Kauszel), su pripiltu stojosi ir, laikydamas rankoje kaušelį, kreipdavosi malda į savo dievą prūsiškai: „O Wieszpatie Dieve, musu Pergubri!“ ir t.t. (Tai prūsiški žodžiai, juk Nadruvos ir skalvos provincijose kalba niekad nesikeitė). Šioje maldoje jis turėjo nupasakoti dievo Pergubrio priedermes, būtent, kad jis išvarąs žiemą, atkviečiąs pavasarį, užauginąs lapus ir žoles ir t.t. šitaip kviesdamas nudirbti būsimuosius lauko darbus. Baigęs maldą, jis pasideda kaušelį, suima jį dantimis, išgeria ir permeta sau per galvą. Netrukus kaušelis jam pripilamas vėl ir jis turi sukalbėti maldą Perkūnui ir Patrimpui, kad jie deramu laiku, padedami perkūnijos, atvertų žemę ir duotų lietų, nuvytų šalin Pikulį ir blogus žmones. Tada jis išgeria ir meta kaušelį per galvą. Po to malda kreipiasi į Sweigsduką su prašymu savo šviesa tinkamu laiku apšviesti stambiuosius gyvulius ir juos sergėti; tada//savo maldą skiria Pilvyčiui, kad tas duotų didelį ir gerą derlių, vėliau – ir kitiems dievams. Kiekvieną kartą, jam kreipiantis į kurį nors dievą, jam vis pripilamas kaušelis, kurį po sukalbėtos maldos jis suima dantimis, išgeria neliesdamas ranka ir permeta sau per galvą; po to jie pradėdavo gerti visi aplinkui, taip pat giedodavo giesmę Pergubrijaus garbei. Geriant alų, daug juokauta ir prasimanyta visokiausių juokų, o jam (alui) pasibaigus, baigdavosi ir šventė, ir kiekvienas ėjo prie savo darbo – apie tai rašo Thom[as]Waisseli[jus], Joh[annas] Meletijus, Marti[nas] Murinijus ir kitų rankraštinės kronikos…“[1]

Šį aprašą galim laikyti vieną iš pirmųjų, kuriame paminėta pirmoji pavasarinė šventė, skirta seniesiems prūsų dievams Pergubriui, išvariusiam žiemą, kuriam skiriama pirma auka, vėliau Perkūnui ir Patrimpui, kurie …“deramu laiku, padedami perkūnijos, atvertų žemę ir duotų lietų, nuvytų šalin Pikulį ir blogus žmones“. Toliau meldžiamasi Sweigsdukui (Žvaigždikiui) šviesos dievui, kurio prašoma apsaugoti savo šviesa gyvulius. Galiausiai kreipiamasi į dievą Pilvytį (pilnatvės ir gausos dievą), „…kad tas duotų didelį ir gerą derlių“. Pretorijus nemini tokio pavadinimo kaip Jorė ar ko nors panašaus, bet maldoje galime rasti kreipimąsi dėl gyvulių apsaugos, kas, matyt, vėliau virsta į gyvulių ir arklių šventę Jurgines.

Pavasario apeigos prasmės kitimas

Lyginant M. Pretorijaus ir Simono Daukanto veikalo „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845m. leidimas) apeigos aprašą (cituoja Lasicijų[2])  randame daug panašumų. Pagal S. Daukantą “ pirmoji šventė buvo pavasario, Trimpos, arba Jorės...“ [3] Šiuo atveju Trimpa yra Pretorijaus minimas Patrimpas, bet niekur nevadinama Jore. Štai  šventės vieta pas abu autorius yra tam paskirtas namas  ir minimas alus: „…visas svietas tiekės visuotinai, alų darė,…paskui su savo dievo dovana susirinko į ertus (erdvius) namus, regis, pirmąją dieną balandžio mėnesio.“[4] Pastebime, kad laikas jau nebesutampa, anksčiau minima kovo 22 d. nusikelia į balandžio1 d. Šiuo metu etnologai yra atradę laiko patikslinimą pagal tai, kad Velykų rytą saulė tekėdavo tiksliai rytuose, o tai įvyksta tik per lygiadienį (maždaug kovo 21 d.) S. Daukantas mini šentę viešių vardu ir jokių Velykų nemini. Toliau Daukanto aprašytoje žynio apeigoje randame tuos pačius maldos žodžius ir beveik ta pačia tvarka meldžiant tuos pačius dievus.

„…mergaitės pasipuošusios… skelbdamos, jog pavasarį sutikusios, …parėjusios į tą kiemą, kuriame visi buvo susirinkę, apreiškė namiškiams ir susiedams linksmą Jorę, arba pavasarį, kurie…suėjo į vidų, kame žynys, taip vadinamas kunigas, midaus kaušą, ant stalo, arba skomio, stovintį, paėmęs, tuos žodžius sakė: „Oi viešpatie dieve, mūsų Pergrūdi Perūne, kursai savo galybe sunkią žiemą nuo mūsų pavarei, teikis mums javus mūsų sėtuosius ir sėtinuosius vykinti, idant, jais džiaugdamies, tave garbintumėm, augink šakeles į šakas dėl ūksmės žmogui ir gyvuliui, lapodink medžius, kraudink žiedus, mezgink vaisius ir brandink, idant žmonės, gyvuliai, bitės ir paukščiai gautų sau peną ir, tuo džiaugdamos, tave garbintų. Želdink žoles, veją, puikas (gėles) ant visos žemės, mes dabar tavęs meldžiam širdingai.“(Merkel, T. 1, S. 116[5]

Palyginimui pagal Pretorijų „…dievo Pergubrio priedermes, būtent, kad jis išvarąs žiemą, atkviečiąs pavasarį, užauginąs lapus ir žoles“[6] Dievybė Pergubrius virsta Pergrūdžiu, vienu iš Perkūno apibūdinimu. Iš maldos žodžių pradžios galima daryti prielaidą, kad dievybės epitetas siejamas su javais, tai yra grūdinėm kultūrom ir jų sėkmingo sėjimo pradžia. Tokia pirmenybė maldoje rodo duonos kulto atšvaitus, bet ne kiaušinio.

Po pirmos maldos dalies kunigas (žynys) atlieka išskirtinį veiksmą „…įsikandęs taurę ar kaušą, neprikišdamas rankų, per galvą išmetė tuščią, kurią užpakaly stovintieji vėl pagrobė lig ant žemės nenukrintant….“(Lasicius, in libro citato, pag. 53)[7] Toks veiksmas tiksliai atkartoja aukščiau aprašytą Pretorijaus minimą apeigą. Vėliau bandysime išsiaiškinti, kodėl kunigai taip „keistais“ judesiais užgerdavo po kiekvienos maldos.

Foto E. Tarabildaitė

Baltųjų žynių atliekama Jorės apeiga Pergrubiui,kaušo metimas.Foto E. Tarabildaitė

S. Daukanto apeigos apraše toliau žynys meldžiasi tokiais žodžiais: “ Oi tu maloningas dieve Perkūne, večasis (senasis) tėve Žvaigždyksti, kurs visus gūži (globi, šildai) šilima savo ir visiems žibini saulę, suteik mums žiburį, šilimą; tu, kaipo viešpats, saugok mus ir vaisius mūsų šį metą nuo žaibų, krušų ir audrų bei vėtrų ir nuo visa gadinančio Pikulio.“ [8] Čia dievas Sweigsdukas sulietuvinamas ir tampa Žvaigždyksčiu,  savo šviesa ginantis nuo blogio, kuris kyla iš dievybės Pikulio. Maldos sekà ir prasmė nepakinta, tik išplečiama, minint gamtos stichijas audras, bet nebeminint blogų žmonių. Aiškiai matoma priešprieša tarp dievo Žvaigždyksčio ir Pikulio, tarp šviesos ir tamsos.

Trečioje maldos dalyje kunigas kreipiasi: „Ai dieve Perūne Pilvyti, gaivink reikalingu lytum (lietum) ir rasa mūsų javus, žoles ir lapus, pripildyk mūsų plačias stogines ir aruodus visu tuo, ko mums reikia, idant, tuo džiaugdamos, tave garbintumėm“[9] Maldos subjektas yra visiškai toks pats, kaip ir pas Pretorijų – dievas Pilvytis. Perkūnas įvardinamas pilnu, nešančiu turtus į aruodus, lemiantį gausumą per lietaus  davimą. Kadangi Perkūnas laikomas atmosferos dievu, pilnatvė siejama su reikalingos drėgmės suteikimu pasėliams, tuo atnešant gerą derlių ir sotumą gyviesiems.

Vėliau jau nebeaprašomi kiti užmeldimai, kaip nelabai svarbūs tikėjimo esmei. Šioje pavasario apeigoje ryškiai matomi pagrindiniai prūsų dievai, tai trijadą sudarantys Perkūnas, Patrimpas ir Pikulis bei šviesos dievas Žvaigždykstis.

Bus daugiau

IŠNAŠOS

1 Matas Pretorijus, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“,[ t.]3, p. 463

2 S. Daukantas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ , Vilnius 1993 m.// Lasicius, in lib. at., pag. 53.

3 Ten pat , p. 119

4 Ten pat , p. 119

5 Ten pat , p. 120

6 Matas Pretorijus, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“,[ t.]3, p. 463

7 S. Daukantas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ , Vilnius 1993 m.// Lasicius, in lib. at., pag. 53.

8 Ten pat , p. 120

9 Ten pat , p. 120

LITERATŪRA

1. Matas Pretorijus, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“,[ t.]3, p. 463-465

2. Simonas Daukantas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ , 1845 m.

www.baltai.lt