BALTAI.LT

Kodėl Vasario 2-oji vadinama Perkūno diena?

Liutauras  Baltasis//

Daug kam gali kilti klausimas, kodėl būtent vasario 2 diena vadinama Pirmąja Perkūno diena?

Gamtos  Rėdoje šis laikas tuoj po sausio 25 dienos, vadinamos pusiaužiemiu. Įvykus persilaužimo gamtoje virsmui ir dienai pradėjus ilgėti, Saulės kelias nuo vasario 1 dienos pradeda naują laiko ratą-RĖDĄ. Saulutė vis labiau įsibėgėdama ilgina diena, o šilto ir šalto oro masės tarpusavyje grumdydamos jau gali sukelti atmosferinius reiškinius – perkūniją.

Dabartinis mėnesio pavadinimas reiškia ateinantį šiltą laikotarpį. Mėnuo  Vasaris – paVasaris-Vasara rodo šilto laikotarpio atėjimą, nors pats žodis kildinamas iš vokiško „Wasser“ (vanduo).  Yra manančių, kad į senąjį Mėnulio kalendoriaus palikimą – mėnesių pavadinimus – įterptas Saulės kalendoriaus vasaros sezono vyriškosios lyties vasario vardas. L. Ivinskio metskaitliai šį mėnesį vadina vaseriu (-io). Galėjo būti, kad mėnesio pavadinimas buvo pasiskolintas iš lietuvininkų ir kildinimas iš vokiško žodžio Wasser – vanduo. Tas žodis vėliau galėjo būti sulietuvintas ir tapti vasario mėnesiu. Šis mėnuo patenka ir į Zodiako ženklo Vandenio (01.21– 02.19) laikotarpį, kuris vokiškai vadinamas Gewässer.
Tokiu atveju visi žiemos mėnesiai priskiriami vandeniui, jo būviui šaltuoju sezonu gamtoje apibūdinti. Gruodis – sušalusi žemė gabalais (gruodas). Sausis – visur sausa, kai viskas užšąla, net tekantis vanduo – upės. Vaseris – vėl iš ledo tirpstantis vanduo.[1]

Liaudyje sakydavo: pirmasis metų mėnuo, sausis, pusčius: Pusčius, arba vasaris. Vasarį lygino su pietų vėju, pietčiu: „Pučia vasãris – bus atolaidis . Papūs vasãris – ir pradės tirpt sniegas. Šiandiej šiulta, matai, pučia vasãris. Trąšas vežt vasariu vėju – bus dėl javų geriau LTR (Dkšt). Žirnius sėjo vasariu vėju – tada jie geriau suverda. Vasariui vėjui papūtus, laukas kvėptelėjo paskutine dienos šiluma“ (LKŽ)

Kūrėjo, kaip šviesos ir šilumos nešėjo apraiška žmogui, pasireiškia kaip dvasinė šviesos prigimtis, kuri  gamtoje matoma ir jaučiama jau žiemos pabaigoje (vasario 24 d. vadinama 40 paukščių diena), tai neatsitiktinė sąsaja su 40-tąją diena po Kristaus gimimo, krikščionių tuo laiku minima Kristaus paaukojimo (kūdikio aukojimas Dievui) ir Jo motinos Marijos įvesdinimo (palaiminimas bažnyčioje) šventė. Krikščioniškoje tikėjimo šviesoje tai 40-toji diena po Kristaus gimimo. Bažnyčioje dar ir Pašvęstojo gyvenimo diena. 40-oji diena po mirties yra nemariosios šviesiakūnio dalies atsiskyrimas nuo žemiškojo kūno. Tuo būdu mes grįžtame į savo ištakas Amžinąją Šviesą.

Pavasario atėjimas teatrališkai bendruomenėje įsisąmoninamas užgavėnių metu ir Morės sudeginimu, vežiojant ją ant besisukančią vežimo rato. Tokia Morės padėtis rodo, kas trukdo įsisukti gyvenimo ratui ir šilumos pasklidimui, ir tik pirmoji perkūnija „atrakina“ Žemę per Jurgines ir paleidžia žalumą. O vasarą kulminuojanti Rasų šventė parodo Saulėgrįžos aukščiausią tašką gamtoje, kuris žmonių bendruomenėje,  per Rasas sudaro simbolinį ryšį keliant ant karties stebulės ratą ir uždegant ugnį viršuje.

Tačiau nors Lietuvoje vasario 2 d. vadinama Grabnyčių šventė, bet su grabu (karstu) nieko bendra neturi.  Šis žodis nuo rusinimo laikų buvo perimtas ir vadinosi Gromnica (rus. grom – liet. Perkūnija) arba Perkūno diena. Vėliau tiesiog buvo siejama su žvake, kurią dėl garso m nuslydimo į b ir asociatyviai siejamo žodžio su mirusiais vadinta Grabnyčia. Atlietuvinus gausime Perkūnyčia arba pirmoji Perkūno diena.
Senasis laiko skaičiavimas mums rodo, kad čia prisidėjęs ir Mėnulis. Pirmojo mėnulio jaunaties (neomenijos) senovinė šventė vadinosi „Kumeliuko krikštynos“. Ir tas kumeliukas, būsimas žirgas, yra pats mėnulis. Šis baltas  „Žirgas“ ne tik skelbia apie Gyvatos prasidėjimą (nuo šio laikotarpio vanduo keičia savo galias, tampa imlus gyvybės apraiškoms), bet ir lydi velionio sielą į pomirtinį pasaulį.

„Kumeliuko krikštynos“buvo išskirtinai jaunimo šventė.

Jaunas mėnulis globoja jaunimą. Sakysite kuo čia dėtas Perkūnas? Įdomu, kad kiniečiai tuo pat metu švenčia savo Naujuosius Metus pagal savo kalendorių. O pagal ką skaičiuojamas  kiniečių kalendorius? Skaičiuojamas jis pagal Jupiterio apsisukimą aplink Saulę (apsisuka per 12 metų, todėl yra 12 totemų). Mūsų Perkūną lygino su romėnų Jupiteriu. Ir tai ne vienintelė sąsaja. Greičiausiai žvakių liejimas turėjo ankstesnę ugnies prasmę, tai vaisingumo pradžia, kuri prasideda nuo Saulė ugnies ir pirmosios mėnulio jaunaties, reguliuojančios potvynius ir atoslūgius žemėje. Vasario mėnuo anksčiau vadintas dar ir Ragučio mėnesiu net savo semantine prasme turi sąsajas su mėnulio „ragais“, kurie ir laikomi pirmąja jaunatimi, o liaudyje virto laimės simboliu, pradedant kabinti žirgo pasagą „rageliais“ į viršų, nurodant iš kur tas Dievo žirgas turi nusileisti.

Mėnesio Ragučio pavadinimas primena Dievybę Ragutį, kurio šventė galimai ir buvo „Kumeliuko krikštynos“. Lietuvių mįslė „Seredoj, subatoj gimė dievo ku­meliukas auksinėm kamanom, sidabrinėm patkavom“ įmenamas jaunu kumeliuku (apie Salaką). Tariamąsias kumeliuko krikštynas jaunimas švęs­davo vasario, seniau vadinto rago mėnesiu. Šiuo atveju plono pjautuvo pavidalo pasirodantis mėnulis yra ta dangiška ugnis, nuo kurios ir žemdirbiai žymėjo naujo ūkinių dar­bų sezono pradžią.

Gamtoje vykstantis lūžis – užsimezganti Gyvybės pradžia priežastiniame lygmenyje budina sąmonę naujam gyvenimo ciklui. Visus šiuos momentus sieja nemarioji ir visad atsinaujinanti Ugnis, kuri išreiškia savo galią  Perkūnyčios žvakės liepsnelėje.

Senoji lietuvių pasaulėžiūra ir tikėjimas

Seniau šventa ugnis rusėjusi aukuruose niekur nedingo. Tiesiog neįmanoma pakeisti Ugnies reikšmės žmogaus gyvenimui. Nekeista, kad ne buitinė ugnis buvo siejama su Dievu ir Dangumi, kur karaliauja Perkūnas su savo žaibais, galinčiais ne tik nutrenkti ir nubausti, bet ir prikelti Gyvastį Žemėje.
Lietuvių tautinio judėjimo gaivintojas  Povilas Višinskis rašė, jog žemaičiai vasario pirmąją dieną vadino Sukós diena, nes buvo paprotys Perkūnyčios dienai susisukti po plonytę vaško žvakę (perkūninę). Tai būdavo storo lininio siūlo su vašku žvakė, vyniojama ant medinės kaladėlės. Ši žvakė dar vadinama vyniotine žvake. Perkūnyčios (dar vadinama graudulinė) žvakė buvo deginama prie mirštančiojo ar per šermenis, uždegama apsaugai nuo perkūnijos ir kitų pavojų. Todėl sąsajos su grabu (rus. grob) reiškiančiu karstą galėjo kilti natūraliai.[1]

Kam lietuviai Perkūnyčinės žvakės gabalėlį dėdavo į avilius ir statomų namų sienas?

Avilyje gyvenančios bitelės neša ne tik medų, bet ir sulipdydavo korius. Vašką gamina bičių darbininkių vaško liaukos, išsidėsčiusios apatinėje pilvelio dalyje (papilvėje).Yra labai tiksli lietuvių liaudies mįslė „Lino gelmuo, bičių liemuo, viršuje mėnesėlis teka“ (Žvakė). Čia aiškiai nurodytas žvakės „kūnas“ esantis ne kas kita, o bičių liemuo. Kitas tikslus laikotarpio nurodymas yra liepsnelė, kuri nesiejama su Saule, o su Mėnuliu! Mėnulis yra ne tik Dangaus Dievaitis žirgo pavidalu, bet gimimo ir mirties simboliu, iš čia gali būti artimas žirgų ašvienių simbolis, kuris atsekamas nuo senovinio dvynių žvaigždyno.
Bitė gyvena avilyje, kuris yra taip pat ryšininkas su anapusine erdve. Pasakose nurodoma, kaip raganos apžergusios avilius jodavo žiemos laiku kažkur žirniauti. Žirniai auga tik vasarą, vadinasi jos avilių pagalba sugeba persikelti per laiką iš žiemos į vasarą. Čia pradeda aiškėti kam bitininkai galėjo dėti Perkūnyčinės žvakės gabaliuką į avilį. Panašu, kad apsaugotų bites nuo tų dvasinio pasaulių atstovų, kurie gali pakenkt bitėms. Nes kaip uždegus šventą žvakę Perkūnas netrenkia į trobą, nes troboje tokios žvakės bijo piktasis, todėl nėr į ką trenkti, taip bičių avilys lieka saugus nuo galimų „raganų“ ir nuraganavimo.

Senovėje, kad apsaugotų namus nuo Perkūno, apkaišydavo eglių šakomis ir žilvyčiais. Šiais medžiais aprūkydavo ir Perkūnyčios dieną namus nuo piktų dvasių. Tokie apsaugos elementai išduoda senojo tikėjimo apraiškas į Amžinosios ugnies, visžalių medžių ir vaisingumo galią.

Tikint, kad graudulinė žvakė atgina perkūnijos grėsmę, vos užslinkus audros debesims, ją uždegdavo ir statydavo ant palangės arba pradedant statybas, gabaliukas graudulinės žvakės būdavo paslepiamas pirmojo vainiko sankirtoje.Čia reikia pažymėti, kad dėdavo ne bet kur, o perkūnyčinės žvakės gabaliuką padėdavo tarp sukryžiuotų rastų pirmame vainike, kuris dedamas ant kertinio akmens. Šis akmuo buvo nusuktas į šiaurės rytų kampą. Tokiu būdu būtent per kertinį akmenį mes ir turėjome protėvių kampelį, kuriame pagerbdavome protėvius, kurie ne kas kita, o artimųjų vėlės. Kas su jomis nepatektų ir piktosios dvasios, ne šviesiakūniai, Perkūno žvakės gabalėlis tarsi koks filtras saugojo namus nuo pikto.

O štai Suvalkijoje grauduline žvake žmonės net aitvarą, visokią naudą klėtin nešantį, mokėjo prisivilioti. Tikėta, kad aitvaras nutupia ant puodynės, po kuria dega žvakė – belieka tik lininę skepetą užmesti. Aitvarą suvokė kaip ugninę būtybę ir tai jau nupagonėjusios kultūros dalis. Pats žodis AitVaras rodo senosios pasaulėžiūras liekanas. Štai žodis áitauti, -auja (-auna), -avo reiškia:

1.  raminti, glostyti, maldyti.

2. papirkinėti, užglostinėti: Kol áitauna jį – neišduos policijai, o kai užpyks, tai ir išduos .

nuáitauti.

1. nuraminti, numaldyti: Eik tu tą vaiką nuáitauk, tegu ten nerėkia ant visų laukų. Mažų vaikų niekap negali nuáitaut, jiem ir vienoj vietoj negerai, ir kitoj.

2. papirkti: Matyt, policiją nuáitavo, kad nieko negirdėt Rdm.

3.  nudėti kur, užmesti, nukišti: Vaikai šliures nuáitavo.

praáitauti tr. vėjais, niekais, aitais praleisti, prašvilpti: Tėvas užbuvo, o sūnus praáitavo ūkį. (LKŽ)

Rodo oro atlekiančia ugnies dvasią, kurią reikia numaldyti.

Vara Lietuvių kalbos žodyne reiškia ne tik tvarką, bet ir raudoną metalą varį:

varà sf. -  tvarka: Varà gera yra po juo, t. y. suvaravoti jo daiktai J.

vãras N = varis: Ir nuvedė (viršuje gabeno) varą ing Babel. Nepasveriamas buvo varas visų šių rykų . Visokias sidabras, ir auksas, ir varas, ir geležies sūdai bus Viešpačiui šventais. Varą iš kalnų gali iškirsti. Varai iš žemės kasami. Piningus dirba iš vãro.

Štai jums ir AitVaras, variokai „iš dangaus“, kurie nieko gero nežada. Įdomu pažymėti, kad sugauti Aitvarui naudojama Perkūnyčios žvakė. Tai rodo, kad Perkūnas gainiojasi ne tik velnią pas krikščionis, bet ir pas senovės lietuvius minimą velniavos triadą kauką, aitvarą ir žemėpatį: „Pameskigi, miela Lietuva, melstisi kaukus, aitvarą, žemėpačius alba kitas deives BPII101″.(LKŽ)

Aitvaras buvo laikomas žmonėms turtus nešanti pasakų būtybė: Áitvaras jam visas gėrybes suneša. Áitvaras driekiasi; kad su piningais, tai ugningas. Kai tik vakaras, tai, žiūrėk, ant Bražio klėties ir nusileidžia aitvaras ir pradeda vemti į klėtį pinigų arba varškės. Kai pamatysi lekiant oru raudoną pagaikštį, žinok, kad aitvaras pinigus te neša. Aš pats savo akimis regėjau aitvarą belekiantį ir piningus degančius. Aitvaras ir deivės to negal padaryti.  Tinginiui nė aitvaras neprineš. Turtingam ir áitvaras neša . Ar tave áitvaras po visus laukus nešiojo (ko taip lakstei)? (LKŽ)

Mūsų mitologinis Aitvaras turi sąsajų su graikų Aiteras (gr. Αἰθήρ, Aithēr ‘viršutinis dangus’) – graikų mitologijoje viršutinis dangus, skaidriausias ir tyriausias dangaus sluoksnis, Dzeuso buveinė^[6].  Jis grynas, viršutinis oras, kuriuo kvėpuoja dievai, priešingas mirtingųjų kvėpuojamam orui. Jis yra pasaulio siela, iš kurios kyla visa gyvybė. Eteris taip pat žinomas kaip Dzeuso gynybinė siena ir riba skirianti Tartarą nuo kosmoso.

Vėliau poetų tapatinamas su Dzeusu, kuris kartu su derliu nešančiu lietumi, įsilieja į Gajos įsčias^[7].

Šis žodis tapo eteriu. Vadinamasis „eterinis“ kūnas yra ugninės prigimties. Vydūnas yra labai gražiai aprašęs eterinio kūno prigimtį. Pagal jį eteriu kvėpuoti galėjo tik Dievai. Nesunku suvokti čia ir Aitvaro panašumą – tas, kuris ugninis ir skraido, priklauso dievams. O piniginė reikšmė ateina su alchemikų okultizmu, kurie Saulei priskiria auksą, kitaip sakant šviesą su aukso metalu. Liaudyje viskas nupagonėja ir žmonės netekus žynių mokytojų ir mokymo pradeda garbinti iškreiptai suprastus objektus ar subjektus. Tačiau gilesnė reikšmė niekur neišnyksta.

Perkūnyčios žvakė yra daugiagalė, sauganti nuo tamsos, piktųjų dvasių, nelaimių, nesantaikos ir panašių dvasinių sukrėtimų. Šiais moderniais laikais sakyčiau nuo depresijos ir kitų psichinių ir dvasinių negalių, pasireiškiančių psichosomatiniais reiškiniais, kurių niekaip negali išaiškinti medicina.

Pavyzdžiui krikščionys pašventinta vaškine žvake vaikus leidžia prie pirmosios komunijos; ji deginama prie mirštančiojo, kad vėlei nušviestų kelią į dangų, taipogi šviečia ir per visus mirusiojo paminėjimus bei metines;

Seniau tikintieji vasario 2-ąją eidavo į bažnyčias ne tik įsigyti šventintų žvakių, bet ir pašventinti savo pačių pasigamintų. Šios žvakės pradeda savo magišką kelia jau nuo vasario 5 dienos, kuri laikoma duonos arba Ugnies dievaitės Gabijos diena. Šeimininkai su Perkūnyčios uždegta žvake savo namuose iškilmingai apnešdavo stalą tris kartus. Kai kur taip darydavo aplink krosnį ar židinį, tuo liudydami, kad pašventinta žvakė šventina ir buitinį ugnies aukurą-krosnį, ir stalą, kuris yra šeimos susibūrimo, bendravimo ir šeimos vientisumo darnoje vieta. Apėję ratu šeimininkas visiems namiškiams kryžmai padegindavo plaukus ties kakta, pakaušiu ir paausiuose – apsaugai nuo žaibo ir nuo daugelio nelaimių. Šeimininkė pirmąjį duonos kepalą taip pat pažymėdavo kryželiu – ugnies ženklu.

Koks ryšys slepiasi po tikėjimu antgamtinėmis žvakės galiomis?

Senovėje Perkūnui skirta diena buvo ketvirtadienis. Palabio slavai dar neseniai ketvirtadienį vadino perimtu iš baltų archaišku vardu „perundien“, „parundien“ – Peruno (Perkūno) diena. Vilniuje šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vietoje kadaise buvusi salė, kurioje žyniai ketvirtadieniais degindavo žvakes Perkūno ir kitų dievų garbei.krikščionybės laikais šią dieną stengėsi pakeisti krikščioniškais simboliais ir vietoje mėsos dienos, aštrių patiekalų įvedė „žuvies“ dieną, kurią dar daugelis gimę sovietmečiu atsimena kaip dieną be mėsos – žuvų patiekalų dieną.

Visoje Lietuvoje liepos 20 d. buvo švenčiama Perkūno šventė, kuri krikščionybės laikais sutapatinta su šv. Elijo švente. Dar ilgai žmonės pagonišku papročiu tą dieną aukojo Perkūnui jaučius ir kitus gyvulius.
Griaustinis laikytas dievo Perkūno kalba, kuria jis pranešdavęs vaidiloms savo valią. Paprastai vaidilos maldaudavo Perkūną, kad būtų geras oras į karą jojant, pievas šienaujant, rugius pjaunant ar dirbant kitus darbus. Aukodavo jam javus, gyvulius, drabužius. Žmonės, girdėdami Perkūno balsą, prašydavo: „Dieve Perkūne, apsaugok mus“. Jei Perkūnas kriviui ką nors gero pranešdavo, buvo keliamos vaišės, aukojamos aukos – žirgai, galvijai ir kalbamos maldos. Kad Perkūnas netrenktų į trobas, jas apkaišydavo šventų medžių – eglės ir žilvičio – šakomis. Jomis smilkydavo debesis. Be to, užėjus audrai, žmonės skambindavo varpeliu, degindavo vaško žvakes ir pan. Tai irgi turėjo apsaugoti nuo blogų dvasių. Jei žmogų Perkūnas nutrenkdavo, tikėta, kad jis paimtas į dievų draugystę. Todėl kriviai labiausiai geisdavo mirti perkūnijos liepsnose.

Vienintelis Dangaus dievaitis Perkūnas savo prigimtimi yra tas, kuris pradeda Gyvastį. Vasario pirmosios dienos tarsi yra pažymėtos (pakrikštytos) priežastiniame ir Gamtiniame lygmenyje ugnies gimimu. Žmonės mokėjo dvasinius ryšius sudaryti pasigaminant apsaugos priemones, amuletus, maginius daiktus. Vienas iš tokių daiktų yra specialios vaškinės žvakės.  Iš vaško burdavo, tokius burtininkus vadino vaškonimis.

Pretorijus rašė: „ Waszkonis yra ženklų aiškintojas liejant vašką….Šitie vaškonys savo pranašystes pritaikydavo ir kitiems dalykams, tarkim, jeigu kas nors norėjo sužinoti, ar jam seksis šinkuoti alų, tai vaškonis liedavo vašką išpranašaudami jam artimoje ateityje sėkmę arba nesėkmę. Taip pat jeigu kam nors pavogta, jie, liedami vašką, gebėjo sužinoti, kas taip padarė ir kaip tai galima atgauti. Vaško liejimas taip pat buvo naudojamas buriant, pavojingų ligų atvejais – ar žmogus atsigaus, ar mirs. Taip pat apsigyvenant namuose, taip pat karuose ir t.t.“[2]

Narbutas taip pat rašė apie vaško panaudojimą Vilniaus Arkikatedros vietoje buvusioje šventykloje su 12 laiptelių, skirtų zodiako ženklams, ant kurių buvo aukojamos vaškinės zodiako ženklo figūrėlės, priklausomai į kokį ženklą įeidavusi Saulė.

Toks vaško svarbumas neatsitiktinis. „Bičių vaškas buvo žinomas gilioje senovėje. Senovės Egipte vašką su medumi naudojo mirusiems balzamuoti, vaškinių žvakių gamybai. Viduramžių Lietuva, kurioje tuo metu dar vyravo drevinė bitininkystė, jau mokėjo surinkti ir pagaminti didelius vaško kiekius, kurio užtekdavo vietinei rinkai ir eksportui.“[3] Tai liudija prie senosios Rotušės Kaune aptiktos vaško lydymo krosnelės. Pats vaškas – tai pirmas pasaulyje polimerinis produktas, pagamintas bičių.

Reiktų pasakyti, kad senovėje prūsų žyniai Videvutis ir Brutenis VI am. po kr. savo žmones mokė gyventi pagal bičių būdą. Bitės kelminis avilys buvo laikomas Dievo namais. Tad nesunku suprasti, kodėl vaškinės, o giliau tai bičių kūno žvakės, degdamos saugo nuo visko, kas gali grėsti Gyvasčiai. Bitė buvo sielos simboliu, Dievo tvariniu.

Perkūnyčinių žvakių liejimo eiga

XIX   a.  dauguma valstiečių žvakes darydavosi patys. Tam buvo naudojamas medinis lankelis, prikalinėtas vinučių (2 pav., 1). Lankelį, trijose vietose pririšę, pakabindavo po balkiu, o už vinučių sukabindavo iš lininio siūlo susuktus knatus. Ties lan­keliu ant žemės padėdavo geldą su šaltu vandeniu arba puodą su vašku. Kol karštas vaškas, iš metalinio puodelio pilamas ant kiekvieno knato atskirai, siūlais nuteka apie 40—50 cm, beveik visada suaušta, ir žemyn tenukrinta tik vienas kitas lašas. Taip liejamos žvakės būna į apačią storesnės. Kai kurios iš jų belie­jant išsiklaipo, susiriečia, todėl naujai nulietas žvakes, kol dar vaškas kiek šiltas, pasidėję ant stalo pakočioja, palygina.[4]

Perkūnyčių žvakių liejimas „Kurono“ baltųjų žynių akademijoje

Šiuo metu baltųjų žynių bendruomenė gilinasi į žvakonių ir vaškonių amato paslaptis, jau nemažai metų lieja Perkūnyčines žvakes ir išdalina tiems, kam reikia krikštynoms, vestuvėms ar laidotuvėms, kam gresia pavojinga liga ar kažkas prakeikė namus ir užpuolė bėdos.  Baltiško dvasinio ugdymo „Kurono“  žinyčia ruošia mokinius, norinčius suprasti šio meno paslaptis ir tapti žyniu, tarp kurių ruošiami ir žvakonys bei vaškonys. Dalį šių paslapčių po trupinį rinkta ir mokytąsi pas Dzūkijos žvakonių palikuonis, sudėta į vieną vietą ir tobulinama iki šiol.

Žvakių liejimą sudaro 4 dalys: amatas, valdymas, įgalinimas ir tikėjimas. Tai kyla iš DOROS pasaulėžiūros, kryptingų pastangų, teisingų veiksmų ir darbo. Perkūnyčios žvakė tarsi Šviesos kūdikis, kuris įgauna vaškinį kūną, sudėtą iš specialaus pynimo dagties ir devynių, specialiu būdų paruošiamų sluoksnių. Gale ji įvelkama į šarvą, todėl paruošta šarvojimui. Viso liejimo metu žvakonys turi išbūti Dievo malonėje, Perkūno galioje ir asmeninėje valioje. Tokias žvakes panašiai lieja stačiatikių vienuoliai, kurie taip pat išsaugoję senąsias paslaptis lieja tą pačią Vasario 2 dieną. Matyt dėl to ir paplito rusiškas pavadinimas Gromnica (Grom-rus. Perkūnas), lietuviškai iš gromnyčia pavirtusi į grabnyčią. O mes tariame lietuviškai – Perkūnyčia.

Išliejus žvakes, jos pradeda savo dvasiniai paskirčiai skirtą kelionę laiku. Šiomis žvakėmis pagal senovinius papročius pradžioje pašventinami šeimos nariai. Atnaujinamas šventas namų kampelis ir pirmąjį ketvirtadienį uždegama pirmoji ugnelė skirta Perkūnui. Vėliau, per lygiadienį žvakės šventinamos prie Aukuro naujų Metų Ugnimi. Žvakių niekas nešventina vandeniu. Pati žvakės prigimtis ir medžiaga yra priešinga vandeniui. Todėl uždegus nuo šventos aukuro ugnies žvakės toliau keliauja metų ciklu saugodamos nuo 27 blogybių. Blogybės yra įvairios, nuo jų specialiomis maldomis ir būdais  „užkalbėtomis“ Perkūno žvakėmis galima saugotis nuo pikto tiek gyviesiems, tiek mirties valandą Velionims. Lietuvoje daugėja mokinių, norinčių tęsti šį nelengvą pasiaukojantį darbą, už kuri negalima imti jokio atlygio, tik vaško auką. Šiais metais šio amato mokysime Vilniuje, Kaune ir Marijampolėje.

Šaltiniai
1. Samogitia 2010 m. Nr. 7, VYGANDAS KUNGYS, Kalendorius –paslaptis slepiantis metskaitlis. 1. vydija.lt, Juozapas Blažiūnas „GRABNYČIŲ KILMĖ, ISTORIJA IR SIMBOLIAI“, Bernardinai.lt, 2007;

2. M. Pretorijus, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“ IIIt., 2006 m. Vilnius, psl. 404-405

3. dr. Algirdas Baltuškevičius, „Vaškas“, bitininkas.lt

4. Regina Merkienė. MEDAUS SUKIMAS IR VAŠKO PERDIRBIMAS KLANGIŲ KAIME

5. LKŽ

6. Homeras II. II 412

7.Vergilijus Georgikos 325

Fotografijos iš asmeninio L. Balsio archyvo